Paveldimumas - organizmo gebėjimas perduoti genetinę informaciją, koduojančią organizmo požymius ir savybes, palikuonims.
Bet kuris gyvas organizmas, atsiradęs lytinio dauginimosi būdu, paveldi unikalų genų rinkinį. Tai reiškia, kad kiekvienos rūšies individui būdingi tam tikri saviti bruožai. Spalvą, dydį ir formą lemia tai, kaip genai perduodami iš vienos kartos į kitą. Požymis, kuris gali būti šitaip perduotas, vadinamas paveldėtu požymiu.
Genų nulemtas paveldimumas yra labai svarbus, bet ne vienintelis veiksnys, darantis įtaką organizmų išvaizdai bei elgesiui. Tam tikrą įtaką daro aplinkos poveikis bei atsitiktiniai faktoriai. Kiek lemiamas yra paveldimumas galima matyti lyginant monozigotinius („identiškus“) dvynius, kurie turi vienodą DNR, bet skirtingas asmenybes bei pirštų antspaudus.
Pastaruoju metu populiarėja genomika, nagrinėjanti daugelio genų tarpusavio (genas-genas) sąveikų bei sąveikų su (genas-aplinka) sistemas.Genai yra paveldimi iš tėvų. Pusę savo genų vaikams perduoda mama, pusę – tėvas. Artimi šeimos nariai turi daug vienodų genų, todėl jų išvaizda yra panaši.
Analizuojant daugiavaikes šeimas kurios turi virš dešimt vaikų išaiškėjo tipų paveldimumo dėsningumai. Į motinos genotipą panašių vaikų skaičius šeimoje visuomet būdavo 50%. Todėl 50% berniukų ir mergaičių kaukolės sandara yra visiškai panaši į motinos. 25% vaikų šeimoje yra kaukolės forma panašūs į tėvą. O 25% vaikų šeimoje kaukolės forma ne panašūs nei į tėvo nei į motinos genotipą. Todėl galima daryti išvadą, kad vyriškoji lytis genetiškai tampo kitą genotipą kuris pasireiškia vienodai kaip ir tėvo genotipas. Moteriškos lyties individas nenešioja savyje kito tipo paveldėjimo genų. Vyriškoji lytis be savo, genuose turi kitą tipą su visa jo paveldėjimo genetine informacija. Žinant tipų teorija yra ne sunku nustatyti paveldimumą iš genotipo kaukoles sandaros. Kiti asmenybės bruožai kaip odos spalva, plaukų spalva, akių spalva, kraujo grupė ir kiti išoriniai ar vidiniai požymiai gauti iš tėvų pas vaikus yra susimaišę, o smegenų sandara yra per daug sudėtinga, kad genetiškai maišytųsi.
Išoriškai - daugmaž taip (gali įtakos turėt kokios ligos ar traumos nebent). Asmenybė žmogaus priklauso ne nuo genų. Dažniausiai įtakos turi aplinkiniai žmonės ir jų kalbos, apskritai viskas su kuo susiduriame ankstyvoje vaikystėje (maždaug tuo metu, kurio neprisimename). Aktyviausiai aplinkinių emocijas ir poelgius į save „sutraukiame“ iki kokių trijų metų. Manoma, jog net motinos įsčiuose vaikas įsisavina tai, kąip elgiasi motina ir aplinkiniai, kitaip sakant, sugeba jausti aplinkinių emocijas net neigimęs ir, žinoma, jas įsisavina.
