Teoriškai erdvėlaiviai su žmonių įgula gali skristi kitų žvaigždžių link, tačiau praktiškai - tai
vargiai įgyvendinama. Arčiausios žvaigždės yra kelis milijonus kartų toliau nei Marsas, o kelionei į Marsą, net pasitelkus moderniausias technologijas, prireiktų dviejų mėnesių. Jeigu
padaugintume iš milijono, kelionė užtruktų daugiau kaip pusantro šimto tūkstantmečių.
Įsivaizduokite 2000 tonų erdvėlaivį, galintį skristi 10 procentų šviesos greičiu, t. y. maždaug
30 000 km/s. Kelionė iki Mėnulio truktų 12 sekundžių, o mūsų artimiausią žvaigždę kaimynę
Kentauro alfą pavyktų pasiekti beveik per 50 metų. Kadangi kelionė atgal užtruktų taip pat
50 metų, astronautai grįžtų namo mažiausiai po 100 metų, t. y. pasikeistų trys kartos. Be to,tam reikia daug energijos. Kad erdvėlaivis pasiektų 30 000 km/s greitį, iš vieno nedidelio
šaltinio jam reikėtų gauti maždaug 1021 džaulių energijos, arba daugiau neil 000 kartų daugiau, negu Lietuva sunaudoja per metus. Didesnis greitis nei 10 procentų šviesos
greičio nėra realus. Energijos sąnaudos, skriejant tokiu greičiu, būtų labai didelės, be to,
erdvėlaiviui susidūrus su vandenilio atomais ar dulkių dalelėmis tarpžvaigždinėje erdvėje, jis
būtų greitai sunaikintas. Didesnis nei šviesos greitis prieštarauja pagrindiniams fizikos dėsniams. Erdvėlaivis „StarTrek" galėtų skristi didesniu nei šviesos greičiu, jei tai neprieštarautų Einšteino reliatyvumo teorijai. Žinoma, gamtos dėsniai leidžia keliones į
žvaigždes, tačiau nūdienos technologijos dar nėra tokios tobulos, kad žmogus galėtų leistis
į tokią kelionę.
