Tam, kad galėtume kalbėti apie tai, turime priimti vieną nebeginčytiną faktą: žmogus, kaip ir bet kuri kita gyvybės forma, evoliucionavo.
Suvokdami tai, kaip neišvengiamą dėsnį, turime pripažinti, jog visos mūsų savybės ir ypatybės, kurios būdingos žmogui šiandien, yra išsivysčiusios evoliucijos eigoje (tam tikra antranka (pirmiausia gamtinė, vėliau gal ir socialinė) parinko požymius, kurie padeda mums perduoti turimus genus ateinančiai kartai).
Turėdami šiuos faktus, neišvengiamai turime nagrinėti meilę, kaip evoliucijos eigoje sukurtą savybę, kuri mums greičiausiai yra naudinga.
Pirmiausia apibrėžkime meilę:
Meilė - tai yra stipraus prisirišimo ir atsidavimo EMOCIJA (šaltinis).
Emocija ir jausmas du skirtingi dalykai. Emocija - tai pasąmoningas atsakas, kurio mes nekontroliuojame savo valingu mąstymu (tuo tarpu jausmą mes suvokiame valingai mąstydami). Emocija kyla daug greičiau nei jausmas - visa tai įrodo, jog tokia nevalinga reakcija į tam tikrą išorės veiksnį (įprastu atveju - priešingos lyties atstovą) yra "nevalingai refleksiška" - t.y. "įdiegta" į mus, o ne mūsų "pasirinkta".
Koks privalumas? Kiekvieno individo tikslas: išlikti kovoje už būvį ir palikti palikuonius, kurie perneštų jų genetinę informaciją. Taip jau įvyko, jog žmogaus smegenys, lyginant su kitais primatais, labai stipriai išsivystė. Sudėtingėjant žmogaus smegenims, reikėjo vis daugiau laiko vaikui augti (iki kol jis tampa savarankiškas individas). Taip yra todėl, jog vaikas vaikystėje turi išmokti daug sudėtingų dalykų, kurie būdingi mūsų smegenų protinei veiklai. Todėl vaikui būtina ilgesnė tėvų priežiūra augant ir vystantis - norint užauginti vaiką ("pasirūpinti, jog genetinė informacija būtų perduota kitoms kartoms"), būtinas ilgesnis tėvų rūpestis. Manykime, jog evoliucijos eigoje būdavo visokių tėvų: vieni daugiau, kiti mažiau, treti iš vis nemylėdavo partnerio (vienas kito). Žinoma, jog geriausiai išsivystydavo ir išlikdavo tie vaikai, kurių tėvai mylėdavo vienas kitą - nes tėvai būdavo kartu ir augindavo palikuonį (nemylinčių vienas kito tėvų vaikas, logiška, buvo auginamas vieno iš tėvų (veikiausiai motinos), tai žinoma gamtoje būdavo mažiausiai dvigubai prasčiau nei auginant dviese). Mylinčių tėvų vaikai užaugdavo ir "išsaugodavo meilės genus", būdavo patys linkę mylėti partnerį bei perduodavo "meilės polinkio genus" savo vaikams.
Žinoma, tai tik grubi schema, bet pateikianti meilės, kaip evoliuciškai pranašaus požymio, išsivystimą.
Visa kita - apie ką besvarstysime, tebus tik "genetinis sprendimas", kaip stimuliuoti meilę. T.y. genai koduoja tam tikras medžiagas ar mechanizmus, kurie žmogų verčia jaustis maloniai, jei jis myli. Gal ir ne pačią gražiausią paralelę nudrieksiu, bet tai kaip seksas. Mylintis tikslas - susilaukti palikuonių, tam kad šis veiksmas būtų žmogui malonus- organizmas turi mechanizmus, kurie suteikia žmogui orgazmą (didelė palaima, etc.). Kad ir kaip nesinori mums to pripažinti. Kad ir kaip mes bandome save atskirti nuo visos gamtos - meilės mechanizmas yra elementariai tas pats.
Organizme išsiskiria dvi medžiagos mylint asmenį:
Dopaminas - tai neuromediatorius (nervinius impulsus perduodanti medžiaga). Jis skatina testoterono išsiskyrimą - o testoteronas tiesiogiai susijęs su sueities siekimu (tiek vyruose, tiek moteryse).
Oksitocinas - skatina prisirišimą - t.y. prisirišimą prie partnerio. Taip pat skatina polinkį bendrauti, užmegzti ryšius.
Tačiau ne vien cheminės reakcijos veikia įsimylėjus. Taip pat veikia įvairūs smgenų branduolių ryšiai. T.y. pirma tam tikrame branduolyje pasąmoningai kyla emocija (meilė). Po to į tai reaguojant yra aktyvinami kiti branduoliai, kurie skatina tam tikrus poelgius ir reakcijas būdingus mylint.
Smegenų aktyvumas mylint:
Bet kokiu atveju šie branduoliai veikia per cheminius mediatorius (hormonus ar neuromediatorius). Daugiau apie įvairias reakcijas šiame paveiksle:
Kad ir kaip norėtume atsieti meilę nuo biologijos, turime neišvengiamai pripažinti vieną aspektą: Visa, kas yra psichologiška, kartu yra ir biologiška. (David G. Myers)
Sako, kartais meilė yra pavojinga. Kaip toli žmonės nueina vardan meilės ? Ką žmonės gali paaukoti vardan savo meilės ? Meilė žudo, meilė gydo, meilė suteikia vilčių, meilė sukuria naują gyvybę, meilė neapkenčia, meilė atima protą... Meilė akla ir ji neturi ribų.
Kodėl mes mylime ? Kodėl mes esame priklausomi nuo meilės ? Dauguma mokslininkų bando prasigręžti į mūsų smegenų gelmes, dauguma psichologų bando sukurti teorijas ir meilės modelius. Aprašytos ir cheminės reakcijos vykstančios mūsų smegenyse mylint, aprašyti asmenybės įpatumai mylint, rasti smegenų centrai atsakingi už meilės pojūčius. Bet vistiek meilė išlieka paslaptinga. Meilė tai instinktas kurio mes negalime pilnai valdyti ar paaiškinti. Kam pavyko paaiškinti už ką myli savo išrinktąjį(ą) ? Nesugebėjus atsakyt mes pradedame jieškoti tame asmenyje sąvybių už kurias galime mylėti (grąžūs dantys, švelnus, skaniai daro valgyti). Tačiau visą tai saviapgaulė - instinktai parinko mums šį žmogų mylėti, galvoti apie jį, rūpintis juo, nes jis mums padės susilaukti ir užauginti palikuonių.
Sakoma, kad nuo meilės iki neapykantos yra vienas žingsnis. Taip, tai priešingas jausmas meilei. Męs nekenčiame visa širdimi to žmogaus, bandome įrodyti, kad nekenčiame dėl to, kad jis laiko kojas ant stalo, negražiai juokiasi.... Tačiau ir tai instinktas kurio nesuvaldome, kurio nesuvokiame. Neapkęsdami męs ginamės, kad tai nepakenktų mūsų palikuoniui (ęsamam ar būsimam) ar mum pačiam. Tačiau mums užtenka tik suvokti, kad tas nuo kurio męs ginamės nėra priešas ir neapykanta atslūgsta. Ir jei tai buvo mylimas žmogus, jis tampa vėl mylimu, gal su skaudžia potekste, bet mylimu...
Mūsų instinktas neapkęsti ir mylėti suteikia mums labai daug energijos. Mes galime nugriauti kalnus, pastatyti šventoves, sukurti poemas ar pjieses. Šie du, tokie paprasti ir kartu nepaprastai gilūs jausmai yra žmonijos varomoji jėga, dėl jų mes gyvename, kuriame ir mirštame. Dėl jų mes turime asmenybės sutrikimą, nemigą, gastritą, migreną. Kaip tik šių instinktų pasekmės ir priverčia mus pasielgti neapgalvotai - žudytis, skirtis ar net mirti. Meilė (ir neapykanta) tai narkotikas neleidžiantis priimti blaivių sprendimų. Kaip bebūtų keista, tačiau mokslininkai betyrinėdami mūsų smegenis rado, kad kokainas stimuliuoja tuos pačius smegenų centrus kurie yra aktyvūs mums jaučiant meilę ar neapykantą. Męs įgijame priklausomybę nuo kokaino, bet męs turime igimtą priklausomybę nuo meilės. Ši smegenų dalis susiformavus pačiame smegenų centre, tai leidžia teigti jog tai vienas iš pirmūjų smegenų centrų, vėliau, evoliucijos metu apaugusiu įvairiais kitais smegenų moduliais, kurių dėka mes esame tai kas esame - mąstantis žmogus.
Meilė tai instinktas, kurio męs tiesiog negalime aprėpti, paaiškinti ir nuo jo blaiviai mąstyti. Tiesiog mylėkime ir būkime mylimi. Nors neapykanta yra šalia, ir ji niekur nedings, bet nereikia jos bijoti. Jau praėjo tie laikai kai męs ar mūsų palikuonis galėjo būti suvalgyti kito individo ir už tai męs turime jo neapkęsti ar laisvai atsiduoti šitam individui... Męs jau tai išgyvenome, praėjo tie laikai, męs tapome suvokiantys individai, sudėtingos visuomenės atstovai gąlintys drąsiai pažvelgti į savo jausmus ir suvokti juos. Tačiau ar męs suvokę juos galėsime toliau kurti tokias grąžias poemas apie meilę ? Statyti amžinus meilės įrodymo stątinius ? Kur yra ta riba, kada galime tiesiog atsiduoti savo jausmams, o kada bandyti juos suvokti ? Kur riba, kada galime apkaltinti žmogų asmenybės sutrikimu ar leisti jam nušokti nuo skardžio ? Manau, kad tai kiekvieno asmeninis kelias, kurį jis pasirenka. Ar eiti su meile ar be jos. Abu keliai veda ten pat - į niekur, tik vienu keliu męs eisime su begaliniu džiaugsmu ir jėga, o kitas bus niūrus ir pilnas nepasitenkinimo viskuom kas yra aplinkui. Rinktis reikia mums... 
Kaip pažiūrėsi. Mokslininkai teigia, kad pagalvojus apie "mylimąjį" žmogų smegenys išskiria tam tikrą kiekį hormonų, prie kurių po kiek laiko priprantama ir tada meilė dingsta. Na, bet aš pats visad linkęs tikėti, kad meilė yra šis tas gražesnio. ;]
