Kategoriškai pasakysiu: nenormalu, jei slepiama, kiek uždirbama.Viena didžiausių bėdų ir yra lėšų pasiskirstymas šeimoje. Pinigai yra labai stipri žmonių valdymo priemonė, juolab šeimoje. Jei šeimoje esu turtingasis ir įsiteigiu, kad dėl to esu ir stipresnis, pinigų turėjimas gali paskatinti poreikį kontroliuoti, valdyti, kartais nežabotai valdyti. Jei šeimoje pinigais nesidalijama, reikėtų pasvarstyti, kodėl tie žmonės pradėjo gyventi kartu. Įprastas pavyzdys: vyras verslininkas uždirba pinigus, žmona nedirba. Norisi jo paklausti: kodėl tu ją vedei, kodėl siūlei jai likti namie, o štai dabar neduodi pinigų? Visada yra koks nors pasąmoninis motyvas, dažniausiai - poreikis valdyti. Jei santuokoje ne iki galo viskas aišku, kyla klausimas, ko ta santuoka verta - gal tai verslo arba psichologinio susinaikinimo projektas ar dar kas nors. Manau, tokią struktūrą vadinti šeima vargu ar galima. Santykiai joje grindžiami ne partneryste, o konkurencija, noru atkeršyti, valdyti. Dažniausiai visą valdžią į rankas ima vyrai. Ne vienas jų būna impotentas - verslo jie imasi savo nevisavertiškumui kompensuoti, įrodyti sau, kad šį tą gali. Vieni impotenciją „gydosi" lakstydami galingais automobiliais, kiti - darydami didžiulius pinigus, treti - stovėdami po merginų bendrabučio langais ir praskleidę apsiaustą rodydami, ką turi. Tai skirtingi to paties reiškinio lygmenys - seksualinis, psichologinis, materialusis.

Kita vertus, nemanau, kad sutuoktiniams būtina visa dalytis per pusę, nes tuomet vėl prasideda materiali partnerystė, beveik verslas. Mano požiūriu, jei žmonės gyvena šeimoje, pinigai turi būti bendri, laikomi abiem partneriams žinomoje vietoje. Kitas dalykas - kaip skaičiuojamas šeimos biudžetas. Pinigai normalioje šeimoje paskirstomi taip, kad nė vienas nesijaustų prašytoju ir nė vienas nepiktnaudžiautų išlaidaudamas, švaistydamas kito (arba ir savo) uždirbtus pinigus.

atsakė prieš 2 metus

tautvis