Daug didžių nuopelnų turi didysis Archimedas, bet ne viską jis yra padaręs, kas jam priskiriama. Pavyzdžiui, dažnai išgirstame, kad kai romėnų laivynas buvo apgulęs Sirakūzus, Archimedas įgaubtais veidrodžiais padegęs romėnų laivus. Pabandę pakartoti tą žygį, šių laikų inžinieriai įrodė, kad jis neįmanomas. Tiesa, 212 m. pr. Kr., kai romėnai per Antrąjį pūnų karą apgulė Sicilijos miestą Sirakūzus, įgaubti veidrodžiai buvo jau gerai žinomi (pvz., patys romėnai jais įžiebdavo užgesusią aukuro ugnį), ir išmoningajam Archimedui tikrai galėjo šauti į galvą nukreipti tokius veidrodžius į priešo laivus. Tačiau jei tokia mintis jam ir kilo, jis, žinoma, čia pat ją atmetė, nes ano meto technikos galimybės toli gražu neleido šitaip padegti tolumoje judančio laivo.
Romėnų istorikas Plutarchas, išsamiai aprašęs kitas gynybines Archimedo mašinas, pvz., akmenų svaidykles arba gerves romėnų galeroms ant uolų užtempti, apie veidrodžius neužsimena. Pirmąsyk jie paminėti maždaug po 700 metų traktate apie iškilus ir įgaubtus veidrodžius, kurio autorius Anatemijas Tralietis, vienas iš Šventosios Sofijos soboro Konstantinopolyje konstruktorių. Dar po 600 metų apie juos rašė vienuolis Johanesas
Zonaras savo .Pasaulio kronikoje". Nuo to laiko Vakarų kultūros paveldas nebeįsivaizduojamas be Archimedo veidrodžių.
Tais laikais dar nebuvo israsti lesiaiaArchimedas isgaubtu veidrodziu pagalba sukoncentravo saules spindulius viename taske ir kaip su lazeriu uzdegdavo laivus.
