Šiuo argumentu remdamiesi, žinomi gydytojai seniai jau reikalauja priimti mažiau studentų į medicinos fakultetus. Bet iš tiesų būsimieji medikai turbūt dar niekada nebūdavo taip gerai ir nuodugniai parengiami kaip mūsų dienomis. Neginčytina tiesa, jog didėjant studentų skaičiui, jei visi kiti veiksniai nekinta, išsimokslinimo kokybė neišvengiamai blogėja. Kiekvienas pradžios mokyklos mokytojas žino, koks yra skirtumas, kai klasėje 10 mokinių ir kai 20, taip ir medikų rengimas pagerėtų, jei mūsų profesoriams reikėtų mokyti perpūs mažiau studentų, o geriausia - jei tik po vieną.
Bet aišku, kad tai tik tuščios šnekos, nes profesinis rengimas, vis tiek kokios specialybės, niekada nesti toks geras, koks teoriškai galėtų būti. Verčiau kelkime klausimų taip: ar dabar medikai parengiami prasčiau nei pirma? Atsakymas, matyt, bus neigiamas. Juk per pastaruosius dešimtmečius padaugėjo ne tik medicinos studentų - labai išaugo ir profesorių, ir mokslinių bendradarbių korpusas. Taigi nors šiandien daug daugiau studentų, užtat daug daugiau ir dėstytojų, kurie juos rengia.
Aukštosiose mokyklose tik 7% vietų skirta medicinos studijoms (prieš 100 metų buvo per 30%), o investicijų tai specialybei skiriama apie 30%, nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio - net daugiau kaip 40% visos sumos, ir jeigu kyla kalba apie taupymą aukštosiose mokyklose, tai medicinos fakultetams vis daroma išimtis. Jokios kitos akademinių studijų srities taip nepaikina mūsų švietimo politikai, kaip medicinos, niekam kitam neduodama tiek žmonių ir tiek lėšų mokymui ir moksliniams tyrimams. Tad nors kartais šio to ir pristinga, pavyzdžiui, pacientų tam tikriems klinikinio tobulinimosi etapams, sunku būtų kalbėti apie studijų lygio pablogėjimą. Medikų parengimas mūsų šalyje tikrai nėra toks tobulas, koks teoriškai galėtų būti (tą patį galėtume teigti ir apie mūsų mokytojų, autobusų vairuotojų,
lakūnų arba aviacijos dispečerių kvalifikaciją), bet jis tikrai nėra ir prastesnis nei prieš 10 arba 20 metų.
