Ne vien vadovas, tačiau jis yra svarbesnis nei kiti, nes jis parodo tam tikrą bendravimo linkmę, taip pat emocinę linkmę. Vadovų yra kelių rūšių: charizmatinis, psichologinis, efektyvusis, formalusis.
Charizmatinis vadovas sukuria grupės struktūrą. Jis dažniausiai yra įkūrėjas, savininkas. Jam būdinga tam tikra charizma, jis sugeba patraukti žmones.
Formalusis vadovas eina tam tikras pareigas - jis yra direktorius, bet nebūtinai charizmatiška asmenybė, nes yra samdomas darbuotojas, jo įtaka kitiems mažesnė nei charizmatinio vadovo.
Efektyvusis vadovas kuria darbo idėjas, bet psichologiškai nesukuria saugumo jausenos darbe. Jis gali generuoti idėjas, stumti visus į priekį, bet žmonės su juo nebūtinai jaučiasi saugiai.
Psichologinis vadovas gali būti ir neoficialus - paprastas darbuotojas, bet ištikti streso žmonės eina pas jį, nes jis sugeba nuraminti, iš tikrųjų jis yra psichologinis lyderis.
Puiku, jei vienas žmogus geba suderinti visas šias savybes, jei jis yra ir charizmatinis, ir psichologinis, ir efektyvusis vadovas. Tada galima sakyti, kad žuvis yra gyva ir sveika dėl galvos. Visai kitaip tada, kai formalusis vadovas yra despotas, neturintis psichologinio, charizmatinio ir efektyviojo vadovo savybių. Darbuotojai jaučia nepasitenkinimą, kovoja su vadovu, šnibždasi tarpusavyje, pradeda regzti intrigas. Grupės psichologija yra tokia: jai būtinas lyderis, artimiausi jo žmonės - sekėjai, stebėtojai ir aukos. Aukomis tampa maištautojai, vadovo sekėjai viską jam išpasakoja ir dar šį tą prideda, jų rankomis dažnai susitvarkoma su aukomis. Tai ištisas mechanizmas. Taigi nuo galvos daug kas priklauso. Kita vertus, mums, posovietinei visuomenei, būdingas polinkis galvai priskirti per daug atsakomybės - ne tik už smegenų veiklą, bet ir už tuštinimąsi.
