Jei žmogus eina lėtai, tai lietus lyja tik ant galvos ir pečių viršaus, o jei bėga, tai sušlampa ir drabužių priekis. Kuo greičiau žmogus bėga, tuo daugiau lietaus lašų iš priekio drabužiai sugeria, tačiau tuo trumpesnį laiką žmogus būna po lietum. Čia su sąlyga, kad vėjo nėra ir lietaus lašai krenta vertikaliai. Jei pučia vėjas, tuomet tai viską keičia, nes lietaus lašai patenka ir ant drabužių šonų netgi einant lėtai.
Šis klausimas toks įdomus, kad net buvo atlikti įvairūs eksperimentai. Mokslininkai iš gerai vandenį sugeriančio audinio pagamino žmogaus gabaritus atitinkančius cilindro formos manekenus ir matavo kiek jie sugers vandens judėdami per lietų skirtingu greičiu. Matavimai buvo atlikti lyjant dirbtiniam lietui be vėjo, t.y. lašai krito žemyn tiksliai ant cilindrinių manekeknų „galvų“.
Pasirodė, kad mažiausiai vandens ant menekenų tekdavo jiems judant maždaug 3 metrų per sekunde greičiu. Tai maždaug 10-11 km/h bėgimo greitis arba, kitaip tariant, vidutinio tempo ristele. Žinoma, reikia atsižvelgti, kad žmogus nėra cilindro formos: jis turi pečius, rankas ir kojas, kurios juda. Be to ir lietus dažniausiai lyja su vėju, blaškančiu lašus, tad reikia atsižvelgti ir į vėjo kryptį. Tačiau galima teigti, kad idealiomis sąlygomis mažiausiai sušlampama, kai bėgama lengva ristele vidutiniu greičiu (apie 10-11 km/h).
