Nemanau, kad tai patvarios santuokos. Žinoma, yra išimčių, galimas daiktas, jiedu kartu gyvens iki pat vyro mirties, bet dažniausiai jauna moteris susivokia gyvenanti su seneliu. Jei vyras veda penkiasdešimties, na, dar dešimt, daugiausia dvidešimt metų - ir jis taps seneliu. Tuomet kupinos jėgų, gyvenimo džiaugsmo moters pomėgiai staiga pradeda skirtis nuo seno vyro pomėgių (o jam vis sunkiau ją pasivyti), tad anksčiau ar vėliau ji pasitrauks nuo tokio vyro. Kad ir nesąmoningai, ji trokš jaunesnio, smalsesnio vyro - ne tokio, kuris vis dažniau mintimis nuklysta į praeitį. Kita vertus, kai jis bus vyresnis, jo moteriai prasidės vidutinio amžiaus krizė. Jis gali neapsikęsti su jos irzlumu, dirglumu. Tokia santuoka gali būti sėkminga nebent tada, jei ne tik vyras, bet ir moteris įžvelgia privalumų į jei ji išgyvena, tarkim, tokius santykius, kurių nepatyrė su savo tėvu. Jei ji pasąmoningai geidžia tokio vyro, kurį galėtų karšinti ir šitaip grąžinti neįsisąmonintą, o gal ir įsisąmonintą skolą savo tėvui. Žinoma, nebūtinai taip ar kitaip yra - mes tik ieškome priežasčių, sutapimų, pasikartojimų.