Langų mokestis. Anglijoje XVII amžiuje buvo įvestas mokestis kuris buvo apskaičiuojamas pagal mokesčių mokėtojų namų langų skaičių. Namai iki 10 langų nebuvo apmokestinami. Gana savotiškas prabangos mokesčio variantas.
LIETUVOJE : viengungio mokesčio - buvo toks sovietiniais laikais
visi nevedę nuo 25 iki 45 mokėjo 6% mokestį nuo gaunamų pajamų
IŠ PASAULIO ISTORIJOS
*Aukojimas dievams buvo pirmykštė apmokestinimo forma žmonijos istorijoje. Aukojimo scenos įamžintos Senovės Egipto šventyklų ir mauzoliejų scenose. Pagal tam tikrą ritualą dievams ir dvasioms buvo aukojamos duonos, išpirkimo, vyno, smilkalų, gyvulių ir žmonių užkeikimo aukos.
Iš pradžių aukojimas buvo laisvanoriškas, vėliau tapo priverstine pareiga sumokėti tam tikrą turto dalį. Biblijinėje Mozės Penkiaknygėje rašoma: „Kiekviena žemės, grūdų ir vaisių dešimtinė priklauso Viešpačiui“. Kaip matome, vienas populiariausių mokesčių – dešimtinė – turi gilias istorines šaknis.
Odisėjo nuotykiuose aprašoma, po pergalės prieš Troją kaip dievų garbei paaukojama šimtas jaučių.
„Akmeniniai“ mokesčiai
Karolinos salose senovėje mokesčiai buvo mokami akmeniniais pinigais. Tai buvo apvalūs, plokšti diskai su viduryje pragręžta skyle. Šie „pinigai“ kartais būdavo net 5 metrų skersmens. Žemės savininkai pastatydavo šias plokštes prie lūšnos, ir mokesčių surinkėjai tiesiog jose pažymėdavo, kad mokesčiai sumokėti.
Viengungio mokestis
Senovės graikų filosofas Platonas tvirtino: „Reikia apsivesti nuo trisdešimties iki trisdešimt penkerių metų...“ Nepaklusęs šiam įsakymui už bausmę kasmet turėdavo sumokėti tam tikrą sumą, jog nemanytų, kad viengungiškas gyvenimas yra lengvesnis ir labiau apsimokantis.
Dešimtinės mokestis
Įvairiose šalyse ne vieną šimtmetį iš gyventojų buvo imamas pajamų mokestis – dažniausiai dešimtoji dalis, kuri atitekdavo diduomenei (pasaulietinė dešimtinė) ir dvasininkijai (bažnyčios dešimtinė). Tai leido sukurti valstybingumo pamatus. Pavyzdžiui, Graikijoje VII–VI a. prieš Kristų iš dešimtinės buvo sukaupiamos lėšos samdomai armijai, bažnyčiai, vandentiekiui, keliams išlaikyti, šventėms rengti, vargšams paremti ir kitiems visuomeniniams reikalams.
„Valgomi“ ir „nevalgomi“ mokesčiai
Iš istorinių šaltinių žinoma, kad pirmuoju vertės simboliu tapo gyvulinis ir augalinis maistas. Kai kuriose šalyse maistu buvo mokami mokesčiai. Kameruno gentys mokesčius mokėjo maniokos vaisiais. Azijoje ir Afrikoje mokesčiai buvo mokami ryžiais, arbatžolėmis, sūriu, bananų žieve, tabako lapais. Iš Šiaurės Amerikos indėnų mokesčiai buvo imami kailiais. Kinijoje, Afrikoje, Europoje mokesčius buvo galima sumokėti kriauklelėmis. Azijos, Afrikos, Okeanijos tautos mokesčius mokėjo šernų, šunų iltimis, paukščių (balandžių, kolibrių) plunksnomis, skalpais, stikliniais karoliais, metalo gaminiais (iečių antgaliais, peiliais, vinimis), audiniais, dumbliais, oda, aukso smiltimis ir lydiniais.
Mokestis derliumi
Mesopotamijoje už žemės nuomą buvo imamas mokestis derliumi: už sklypelio nuomą reikėjo atiduoti trečdalį derliaus, o už sodo nuomą – net du trečdalius derliaus. Taip pat buvo apmokestintas drėkinimo įrengimų naudojimas. Iš pirklių buvo imami mokesčiai už prekybą įvairiomis prekėmis.
Mokesčių skaičiavimo rūmai
Ar esate girdėję apie „šachmatų lentos“ rūmus? Pasirodo, Anglijoje Henriko I laikais (1100–1135 m.) mokesčių karaliui rinkimą ir surinkėjų (šerifų) finansinių ataskaitų tikrinimą tvarkė Rūmai. Surinkti mokesčiai buvo skaičiuojami gana savotiškai: stalai Rūmuose buvo sustatyti keliomis juostomis, ant kurių tam tikra tvarka buvo sudėliojami ir stumdomi monetų stulpeliai. Tai labai priminė žaidimą šachmatais.
Mokesčių įvairovė
Bizantijoje ankstyvuoju periodu (iki VIII a. ) iš gyventojų buvo renkamas net 21 mokestis: pagalvės mokestis; žemės mokestis; rinkliava armijai ir rekrutams išlaikyti, arkliams pirkti; muitai už prekių pardavimą (10–12,5 proc.), valstybės aktų išdavimą; „oro“ mokestis (bauda, kuri turėdavo būti sumokama, jei pastato dydis viršydavo nustatytą); rinkliava už paaukštinimą pareigose (buvo imamas iš senatorių, valdininkų, kariškių); ypatingieji mokesčiai ( laivyno statybai, karinių dalinių išlaikymui) ir kiti.
Ir vėlesniais laikais mokesčiai buvo gana įvairūs. Antai Anglijoje per 20 respublikos gyvavimo metų Kromvelio laikais (1599–1658 m.) buvo įvesta apie 200 įvairiausių akcizų. Buvo apmokestinami patys keisčiausi objektai, pavyzdžiui, dėžutės sviestui, šiaudų pabiros.
Pinigai nekvepia
„Pinigai nekvepia“ – tokį posakį girdime dažnai. Bet turbūt nežinote, su kokiu mokesčiu siejamas šis posakis? Jo autorius buvo Romos imperatorius Vespasianas (9–79 m. prieš Kristų). Šio diktatoriaus sūnus Titas papriekaištavo tėvui, esą jis apmokestinęs net pisuarus. Vespasianas pakišo sūnui po nosimi pirmuosius pinigus, gautus kaip šis mokestis, ir paklausė, ar jie kuo nors kvepia. Kai sūnus patvirtino, jog pinigai nekvepia, diktatorius tarė: „O juk jie gauti už šlapimą!“
Visuotiniai karaliaus mokesčiai
Prancūzijos karaliaus Filipo IV (1268–1314 m.) valdymo metais buvo sukurti valstybinės mokesčių sistemos pagrindai. Filipas apmokestino visus savo valdinius. Baronai turėjo mokėti penkiasdešimtosios turto dalies dydžio mokestį. Pasaulietinė diduomenė, įskaitant Tamplierių ordino narius, mokėjo šimtadalį savo turto vertės, taip pat dešimtinės mokestį. Miestiečiai mokėjo prekių apyvartos mokestį (kaip mokestį „nuo židinio“ – 0,33 livro). Karaliaus įvestą netiesioginį mokestį nuo šalyje parduodamų prekių liaudis vadino „kvailu“. Dėl šių mokesčių kilo neramumai šalyje ir karaliui pavaldžioje Flandrijoje. Karalius Filipas, kuris į visuose pasaulio žinynuose minimas pravarde „Gražusis“, nusipelnė dar vienos – „Monetų padirbinėtojas“. Jis davė nurodymą kaldinti monetas „taupiai“, iš blogesnės sudėties metalo, ir oficialiai įvedė „palengvėjusių pinigų“ mokestį.
„Arklo grašis“
Danijoje įvedus sunkų žemės mokestį, kuris buvo imamas nuo kiekvieno arklo, 1250 m. prasidėjo valstiečių sukilimas prieš karalių Eriką IV. Šis mokestis įėjo į istoriją kaip „arklo grašis“.
Sidabru ir natūra
Irano valdovas Darijus I vienas iš pirmųjų įvedė valstybinius mokesčius. Visi satrapai turėjo mokėti griežtai nustatytus mokesčius sidabru, atsižvelgiant į dirbamos žemės plotą ir jos derlingumą. Herodoto veikale išliko smulkus šių mokesčių sąrašas. Persų karaliams pavaldžios tautos mokėjo apie 2322 kg sidabru, neskaitant satrapų, kurie mokestį mokėjo aukso smiltimis. Be piniginių mokesčių, reikėjo mokėti ir duoklę natūra: grūdais, vaisiais, vynu, galvijais, kilimais, drabužiais, aukso ar sidabro indais.
Vakarinės pamaldos prieš mokesčius
Sicilijoje vienas iš mokesčių vadinosi „dovana“ (dona). Valstiečiai, asmeniškai priklausantys feodalui, mokėjo jam tokią duoklę susituokdami. Priešinantis naujiems sunkiems mokesčiams 1282 m. kilo Sicilijos vakarinis sukilimas. Jis prasidėjo pagal sutartą signalą, t. y. sutapo su bažnyčios varpų skelbiama vakarinių pamaldų pradžia.
Laivų mokestis
Laivų mokestis buvo įvestas Anglijoje dar XI a., siekiant surinkti iš miestų ir grafysčių lėšų laivynui, saugančio pakrantes, išlaikyti. Mokestis buvo panaikintas tik XVII a.
34 mokesčiai už žuvies porciją
XVII a. buvo įvesta daugybė netiesioginių mokesčių. Pavyzdžiui, Olandijoje už vieną viešbutyje pateiktą žuvies porciją buvo priskaičiuojami... 34 įvairūs akcizo mokesčiai! Tiesioginių mokesčių įvairovė irgi buvo didelė. Kai kurie mokesčiai buvo atsitiktiniai, net keisti. Antai Anglijoje buvo imamas velionių mokestis, viengungių mokestis, Vokietijoje – lakštingalų mokestis.
Ledi Godivos auka
Kovoje su didžiulėmis duoklėmis pasižymėjo gražuolė ledi Godiva (1040–1080 m). lordo Liofriko žmona. Pasak legendos, ji atkakliai maldavo savo vyrą palengvinti sunkią Koventros gyventojų mokamų mokesčių naštą. Liofrikas atsakė galėsiąs išpildyti mylimos žmonos prašymą tik tuomet, jei ji vidurdienį perjos ant žirgo per visą miestą... nuoga. Ir ką gi? Sutuoktinis pats tapo neprotingos sąlygos auka. Godiva tiksliai įvykdė jo reikalavimą, o dėkingi Koventros gyventojai, kuriems buvo sumažinti mokesčiai, šlovino gražuolę. Anglų poetas A. Tenisonas šią legendą apdainavo poemoje „Godiva“.
Specialus mokestis kitatikiams
Užkariavę Iraną arabai perėmė ten galiojusią mokesčių sistemą – žemės ir pagalvės rinkliavas. Pagalvės rinkliava buvo pertvarkyta į specialų mokestį kitatikiams. „Valstybės tarnautojo pareigų vadove“ rašoma, kad kitatikis, mokėdamas šį mokestį, turi stovėti, o šį mokestį imantis valdininkas – sėdėti. Nustatytą dieną kitatikis atvyksta pas aukštame soste sėdintį emyrą, pagalvės mokesčio rinkėją, ir ant delno ištiesia jam mokestį. Emyras ima mokestį taip, kad jo ranka būtų viršuje, o kitatikio – apačioje. Paskui emyras muša jį per sprandą, o sėdintis šalia jo varo vargšą mokesčių mokėtoją šalin. Kartais besityčiodami emyrai nuplėšdavo nuo kitatikio šventus juostos raiščius ir apvyniodavo jiems apie kaklą. Tokius reginius buvo leidžiama stebėti liaudžiai.
Originalios mokesčių teorijos
E. Seligmanas 1908 m. ištyrinėjo mokesčių esmę žmonijos istorijoje ir padarė originalias išvadas. Pasak mokslininko, iš pradžių viešpatavo dovanos idėja. Viduramžiais individas duoda dovaną vyriausybei. Dovanos idėja lotyniškai išreiškiama donum, o angliškai – benevolence. Antrajame etape vyriausybė nuolankiai prašė tautos paramos. Šią idėją atitinka lotyniškasis precarium, kuris buvo vartojamas keletą šimtmečių, ir vokiškasis Bede (nuo beten – prašyti). Trečiajame etape vyrauja pagalbos valstybei idėja. Ši idėja išreiškiama lotynišku žodžiu adiutorium, anglišku aid ir prancūzišku – aide. Ketvirtojoje žmonijos istorijos stadijoje išryškėja aukos, kurią individas teikia valstybės interesais, idėja. Jis dabar kažko atsisako visuotinės gerovės labui. Šią idėją iliustruoja senovės prancūzų gabelle, šiuolaikinis vokiečių Abgabe ir lotynų – dazio. Penktajame etape mokėtojas jaučia pareigos jausmą, kurį nusako anglų kalbos žodis duty. Ir tik šeštajame etape išryškėja valstybės prievarta, kurią nusako anglų kalbos žodis impost arba imposition bei italų kalbos terminas imposta. Septintajame, paskutiniajame etape aiškiai regima tokia idėja: vyriausybė nustato arba apskaičiuoja tam tikrą dalį, mokestį, kuris visiškai nepriklauso nuo mokėtojo valios. Šią idėją nusako angliškas terminas scot.*
