Senatve labai neadekvatus dalykas jaunystei, senatve, tai kartais tokia padetis, kai pats rupintis sau artimais nebegali ir tavo artimiesiems ateina laikas pasirupinti paciu tavimi...Senatvė- vėlyvoji branda, laikotarpis, kai vyksta daug biologinių, psichologinių, socialinių pakitimų. Kinta žmogaus išvaizda, mažėja prisitaikymo galimybės, sugebėjimas išvengti traumos, ligų.Per pastaruosius dešimtmečius susiformavo net atskira mokslo šaka – gerontologija, tyrinėjanti būtent pagyvenusio amžiaus asmenų ypatumus. Lengviausiai moksliniams tyrimams prieinama fizinė žmogaus sveikata.
Šių tyrimų pagrindu teigiama, jog nors organizmas sugeba nuolat atsinaujinti (apmirusios žmogaus ląstelės keičiamos naujomis), kažkokie veiksniai toms ląstelėms trukdo atsikurti iki begalybės.
Manoma, kad visos kūno fiziologinės sistemos darosi vis aktyvesnės, kol visiškai subręsta.
O vėliau, maždaug nuo 35-erių, organizmo funkcijos tolydžio gęsta ir senėjimo procesas darosi vis smarkesnis.Tarp psichologų vyrauja nuomonė, kad senstant asmenybės bruožai tampa aštresni ir ryškesni: anksčiau nelinkę pasitikėti aplinkiniais žmonės darosi liguistai įtarūs, principingi – nepakantūs, taupūs – labai šykštūs, sunkiau susivaldantys – agresyvūs.
Šiame amžiaus tarpsnyje gyvenama tarp kelių kraštutinumų: senatvinės silpnaprotystės (yra tokia liga) ir šviesiausios išminties, „juodojo egoizmo“ ir spinduliuojančios meilės aplinkiniams. E. Eriksono, tarpsnis yra vėlyvoji branda, prasidedanti 65-aisiais gyvenimo metais ir pasibaigianti mirtimi. Šiuo laiku žmogus atsigręžia į praeitį, prisimena savo laimėjimus ir nesėkmes.
Dabar jam reikia išmokti prisitaikyti prie pokyčių – susilpnėjusios sveikatos, sumažėjusių fizinių jėgų, dėl artimųjų ir draugų netekties atsiradusio vienišumo. Šiame etape asmuo išgyvena jau ne krizę, o metą, kai siekiama įprasminti, įvertinti bei susumuoti kitų savo raidos tarpsnių pasiekimus. Rezultatas būna dvejopas: žmogus arba įgyja vidinės visumos ir pasitenkinimu gyvenimu pojūtį, arba nusivilia.
Kalifornijos universitete atlikti psichologiniai tyrimai atskleidė, kad laimingiausi jaučiasi būtent senyvi žmonės (nebent sunkiai serga arba priklauso minėtiems nelaimėliams).
Mat jie rečiau patiria neigiamų emocijų (pyktį, baimę, nerimą, susierzinimą ir pan.) ir jas daug geriau valdo – tai per daugelį metų išsiugdytas įgūdis, be to, būna daug pakantesni kritikai savo atžvilgiu.
Senukai daug labiau džiaugiasi kiekviena akimirka ir ja džiaugiasi, nes moka atskirti tai, kas svarbu, nuo nesvarbaus. Jie tiesiog geba vengti aplinkybių, kurioms susiklosčius tektų nervintis ir jausti vidinę įtampą (ar matėte vėluojantį į traukinį pagyvenusį žmogų?).
Todėl daugeliui asmenų senatvė tampa tikru aukso amžiumi.
Apibendrinant pasakytina, kad senatvė – tai gyvenimo vainikas, o koks jis bus, priklauso nuo mūsų pačių apsisprendimų, kuriuos esame įpareigoti daryti nuo pat gyvenimo pradžios.
