Nutolęs nuo mūsų beveik per 9 šviesmečius, Sirijus, kaip ryškiausia žvaigždė, buvo žinoma ir matoma senovės žmonių. Bet tik XX a. antrojoje pusėje astronomai pradėjo įtarinėti Sirijų esant dviguba žvaigžde, o 1934 metais amerikiečių astronomas Klarkas atrado Sirijaus palydovą, pavadindamas jį Sirijumi B arba lotyniškai - Digitarija (tai yra „duonos grūdu"!). Sirijus B buvo pirmasis „mažasis nykštukas", aptiktas Visatoje.
Jis tiek išdegęs ir susispaudęs, kad astrofizikai jo tankį teigia esant 50 tonų viename kubiniame centimetre! Tik 1970 metais astronomams pavyko nufotografuoti Sirijų B ir apskaičiuoti jo apsisuki¬mo apie Sirijų A periodą - 51 metai. 1997 metais prancūzų astronomai Bonė ir Bido jtarė Sirijų A turint dar du palydovus. Kiek vėliau paaiškėjo, jog Sirijus C už „mažąjį nykštuką" didesnis ir kelis kartus lengvesnis. 0 apie Sirijų D ir šiandien astronomai negali pasakyti, ar jis yra atskira žvaigždė, ar įeina j Sirijaus A sistemą.
Šiandien Sirijus plika akimi ar per teleskopą matomas kaip balta žvaigždė net su melsvu atspalviu. Bet senovės autoriai (Ptolomėjas, Seneka, Ciceronas, Horacijus ir kt.) ją laikė raudonesne už Marsą.
Anglų astronomas Makrijus pabandė išsiaiškinti šią dviprasmybę. Jis aptiko senovės šaltiniuose (577 metais) Sirijų vadinant Rubiola - raudona žvaigžde, bet dar po 400 metų arabų astronomas Al Sufis savoje žvaigždžių klasifikacijoje Sirijaus prie raudonųjų žvaigždžių nebeįrašė. 0 Austrijos astronomas K. Rakosas 1974 metais atliko Sirijaus sistemos „blyškiojo palydovo" matavimus ir nustatė, jog tai vienas iš pačių karščiausių „baltųjų nykštukų". K. Rakoso manymu, ypač aukšta temperatūra gali reikšti, kad jis visiškai neseniai susidarė iš raudonojo milžino. Tai galėjo atsitikti per pastaruosius porą tūkstančių metų. Taigi senieji Žemės gyventojai dabartinį „baltą nykštuką" galėjo matyti dar buvus raudonuoju milžinu.
Sirijus (α CMa) – ryškiausia naktinio dangaus žvaigždė, pagrindinė Didžiojo Šuns žvaigždyno žvaigždė. Ji gali būti matoma visose žemės gyvenamose vietovėse, Lietuvoje matoma žiemą. Sirijus yra viena iš artimiausių žvaigždžių.Priklauso metalingųjų žvaigždžių klasei. Yra šviesiausia dangaus žvaigždė. Nuotolis nuo Saulės 8.6 šm. Lietuviškas vardas – Skalikas.Sirijus turi palydovę žvaigždę – baltąją nykštukę (Sirijus B), kurios masė artima Saulės masei. Sistemos amžius apie 200 - 300 mln. metų. Iš pradžių tai buvo dvi melsvos žvaigždės, didesnė komponentė B absorbavo energiją ir medžiagą iš mažesnės ir maždaug prieš 120 milijonų metų Sirijus B (raudona milžinė) numetė išorinius sluoksnius ir tapo baltąja nykštuke.
Sirijus kartais vadinamas Šuns Žvaigdže (nes yra Didžiojo Šuns žvaigždyne). Senovės graikams ir egiptiečiams diena, kai Sirijus paryčiais tapdovo matomas prieš Saulės patekėjimą (vasaros pradžia) - tada prasidėdavo "šuns dienos" (nuo liepos pradžios iki rugpjūčio vidurio). Polineziečiams šis momentas buvo svarbus navigacijai Ramiajame vandenyne.
Su Sirijumi susijusios kelios neišspręstos keistenybės:
senovės stebėtojai Sirijų apibūdindavo kaip raudoną žvaigždę, nors dabar ji yra melsvai balta. Galimybę, kad tai susiję su žvaigždžių evoliucija astronomai atmeta, nes keli tūkstančiai metų yra per trumpas laikotarpis.
yra prielaida, kad Afrikos dogonų gentis žinojo apie nematomą Sirijaus žvaigždę palydovę dar prieš ją atrandant europiečiams."Šios žvaigždės (Sirijaus) istorija, užfiksuota įvairių tautų rašytiniuose šaltiniuose, nepaprastai įdomi. Romėnų poetas Seneka aprašė ją raudonesnę už Marsą (!), Ptolemėjas Sirijų (Šuns žvaigždę) lygino su Antariu, Arktūru, Aldebaranu. Tuo tarpu X amžiuje gyvenęs persų astronomas Al Sufi savo sudarytame žvaigždžių kataloge jau mini Sirijų baltą, koks jis yra dabar. Toks prieštaringas palikimas sukėlė įvairių nuomonių. Vieni astronomai spėliojo, kad tikriausiai bus suklydęs žmogus, perrašinėjęs Ptolemėjo veikalus, kiti - kad maždaug prieš tūkstantmetį Sirijus išniro iš tarpžvaigždinio debesies ir iš tikrųjų pasidarė baltesnis.
Mįslė pradėjo aiškėti, atradus ir ištyrus Sirijaus palydovę - 8,7 ryškio žvaigždę, skriejančią aplink Sirijų 50 metų periodu. Ši 24 000 laipsnių temperatūros žvaigždė pasirodė besanti beveik Saulės masės, tačiau vos Žemės dydžio. Tai buvo pirmoji naujos egzotiškų žvaigždžių - baltųjų nykštukių - klasės atstovė. Dabar žinomi keli šimtai baltųjų nykštukių. Mažiausios iš jų yra vos 1500-2000 km skersmens. Vidutinis medžiagos tankis jose siekia 10^5(10 pakelta penktuoju laipsniu)-10^6 g/cm^3 (Saulėje 1,4 g/cm^3). Temperatūra baltųjų nykštukių paviršiuose siekia keliasdešimt, o kartais net šimtą tūkstančių laipsnių.
Baltosios nykštukės laikomos paskutine Saulės masės žvaigždžių evoliucijos stadija. Išdegus žvaigždės gelmėse vandeniliniam kurui, nusilpsta gelmių spinduliavimas, kuris kartu su vidiniu dujų slėgiu atlaiko išorinių žvaigždės sluoksnių spaudimą ir neleidžia žvaigždei trauktis. Gravitacijos jėgos ima gniuždyti žvaigždės vidų, milžiniškas slėgimas sutraiško atomus, laisvi elektronai pasklinda tarp apnuogintų beveik besiliečiančių branduolių. Jei žvaigždės masė ne didesnė kaip 1,5 Saulės masės, tolesnį jos traukimąsi sulaiko vadinamųjų elektroninių dujų vidinis slėgis. Įkaitusiame branduolyje užsidega helio virtimo anglimi reakcijos. Tuo pat metu išoriniuose žvaigždės sluoksniuose tebevyksta H->He branduolinės reakcijos ir dėl sustiprėjusio spinduliavimo jie smarkiai išsiplečia. Žvaigždės šviesumas didėja - ji kurį laiką tampa raudona milžine. Galimas daiktas, Seneka ir Prolemėjas Sirijų stebėjo kaip tik tada, kai jo palydovė gyveno "priešmirtinę agoniją", savo raudonais spinduliais užgoždama baltą Sirijų. Tik yra vienas didelis klaustukas - laikas. Pagal žvaigždžių evoliucijos teoriją šis perėjimas turėtų trukti ne mažiau kaip milijoną metų. Čia - vos tūkstantis, gal keli. Jei Sirijaus palydovė buvo masyvi žvaigždė, ji galėjo sprogti kaip supenova. Tačiau tokiu atveju ji būtų spindėjusi danguje kaip Mėnulis; tuo tarpu nieko panašaus rašytinėje žmonijos istorijoje nėra užfiksuota. Dabar Sirijaus palydovę pamatyti sunku: ją nustelbia beveik 10 000 kartų stipresnis Sirijaus spinduliavimas.
Tačiau koks buvo mokslininkų nustebimas, kai archeologai, 1930-1952 m. tyrinėję Afrikos tautų papročius ir kultūrą, išsiaiškino, kad dogonų gentys, gyvenančios Malio teritorijos plynaukštėse, jau seniai žinojo apie Sirijaus palydovę. Dogonai įsitikinę, kad Sirijaus palydovas yra labai tankus kūnas, sudarytas iš medžiagos, kietesnės už metalą, kad jis apskrieja Sirijų dukart per 100 metų ir pasirodo tik kartą per metus. Negana to, dogonai mano, kad Sirijus turi planetų. Jie piešė smėlyje šių kūnų skriejimo elipsines orbitas. Paradoksalu, bet panašių samprotavimų esama ir kitur, pavyzdžiui, kai kurių Sudano teritorijoje, gyvenančių genčių tautosakoje."
