Nuo Viduramžių alaus darymas, kaip ir duonos kepimas buvo moterų darbas, tačiau pirmojo tūkstantmečio pabaigoje situacija pasikeitė.Alaus gaminimas perėjo į vienuolynus, ypač Olandijoje ir Belgijoje. Vienuolių alus buvo skanus ir kokybiškas. Pradžioje alus buvo daromas maisto užgėrimui ir pasninkui, tačiau kai vienuoliai suprato, koks tai geras gėrimas, tai ėmė gaminti ir pardavimui. Vienuoliai - Benediktinai buvo didžiausi aludariai. Viduramžiais Vokietijoje buvo apie 500 vienuolynų su alaus daryklomis. Dažniausiai šalia tokių vienuolynų būdavo dideli vandens telkiniai su vandens malūnais salyklui sumalti.
IX a. Karolio Didžiojo, Karolio Plikagalvio tėvo metraštyje užsimenama apie apynių naudojimą alaus gamyboje.
Viduramžiais alus laikytas vienu svarbiausių vaistu: jame esantis alkoholis naudotas tirpinti vaistažolių veikliąsias medžiagas ir priedus (į alų juos dėdavo prieš įsigaliojant Bavarijoje 1516 m. alaus grynumo įstatymui).
Valstybė, pamačiusi alaus darymo pelningumą, bandė apmokestinti alaus gamybą. Bet tam nepavykus uždraudė vienuoliams pardavinėti alų ir pamažėle perėmė alaus darymą į savo rankas. Po Reformacijos ir bažnyčios įtakos valstybei susilpnėjimo aludarystė tampa komercine.
