Sunku pasakyti. Pavyzdžiui, paauglystėje, kad ir kokio amžiaus tėvai būtų, vaikams jie nėra autoritetas, tuo metu vaikų ir tėvų amžiaus skirtumas visiškai nesvarbus. Jokio skirtumo, ar tėvui 50, ar 35. Kita vertus, tiesos šiame posakyje yra, tačiau derėtų nepamiršti: senatvė - tai ne amžius, o psichologinė būsena. Visa lemia ne biologinis, o psichologinis tėvų amžius. Žinoma, jei tėvams 16-18 metų, sunku įsivaizduoti, kaip jie augins vaiką patys dar būdami paaugliai. Jų tapatybė tuo metu dar nevisiškai susiformavusi, jie linkę maištauti, nepaklusti suaugusiųjų gyvenimo įpročiams. Tai kenkia jų pačių vaikui. Žinoma, kitas kraštutinumas, kai vaikui gimus tėvui yra 60 ar 70 metų. Taigi susiduriame su psichologinėmis problemomis - vienu atveju amžiaus skirtumas per mažas, kitu į per didelis. Dažnai šešiasdešimtmetis tėvas ir emociškai yra ne toks pastovus, jautresnis. Be to, gali atsitikti, kad dvidešimties metų vaikui teks karšinti tėvą, o tai dar ne jo jėgoms. Vaikas bus priverstas per greitai išaugti iš paauglystės. Geriausia - aukso vidurys. Tapti tėvu ar motina geriausia tada, kai paauglystė jau pasibaigusi, dar keli metai praėjo adaptuojantis suaugusiųjų pasaulyje - taigi geriausia susilaukti vaikų 25-35 metų, vėliausiai - 40-ties. Tai optimaliausias laikas tapti tėvais. Nors tėvų meilės iš tiesų niekas negali išmatuoti, tik vaikas gali tai įvertinti. Nebe pirmo vaiko susilaukiantys vyresni tėvai jaučiasi labiau patyrę, būna ramesni, todėl gali susidaryti įspūdis, kad gali daugiau vaikams duoti, bet jie paprasčiausiai yra to išmokę. Jauniems pirmagimio tėvams, neturintiems patirties, sudėtingiau. Jauniems žmonėms tenka adaptuotis, siekti karjeros, tad dėmesį jie paskirsto įvairioms gyvenimo sritims, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikus jie myli mažiau negu vyresni tėvai.

atsakė prieš 2 metus

tautvis