Visada, juoba jaunystėje, paauglystėje, atrodo, kad meilė truks amžinai. Tačiau retai taip nutinka. Vienas labai svarbus dalykas, kurį turime žinoti: aistra, suliepsnojusi meilės pradžioje, kada nors išsenka. Ji virsta kitokio lygmens jausmais. Tai nereiškia, kad meilė išblėso. Sukuriamas kokybiškai naujas santykis. Jausmai nebūna visada vienodi. Kai žmonės pradeda draugauti, aistra juos tiesiog užvaldo, susituokus santykiai kiek pasikeičia. Gimus vaikams, vėl viskas keičiasi. Poros santykius lemia ir santykiai su abiejų sutuoktinių tėvais, draugai, karjera. Dažnai jauni žmonės klysta manydami, kad sumažėjus aistrai išnyko meilė. Jaunystėje labai svarbu seksualumas - dar ir dėl to, kad pagaliau „tai" galima daryti nejaučiant kaltės, nesislapstant. Seksas tampa dalyku Nr. X. Vėliau seksas tik papildo dvasinį ryšį. Svarbu išgyventi šiuos tarpsnius ir suprasti, kad meilė niekur nedingo, ji tiesiog pasikeitė. Meilė - tai ne jausmas, meilė - gyvenimas. Mano požiūriu, pavydas, neapykanta, kartais įsiplieskianti gyvenant su mylimu žmogumi, taip pat gali būti meilės išraiška. Jei pykstu ant žmogaus, vadinasi, nesu jam abejingas. Tai rodo, kad kažką jam jaučiu. Nereikėtų manyti, kad kartais užplūstantis pyktis, liudija meilės pabaigą. Taip nėra.
Ar žmonės kartu sulauks senatvės, dažniausiai lemia tai, kiek jie yra subrendę.
