Evoliucijos psichologijos požiūriu, kai kuriuos jaunus musulmonus atlikti savižudžių išpuolius skatina šių dviejų veiksnių - poliginijos, kuri nesudaro jokių galimybių reprodukcijai Žemėje, ir pažado apie danguje laukiantį skaisčių mergelių haremą - kuriami motyvai. Visi savižudžių veiksmų tyrimai patvirtina tokias prielaidas: savižudžiai yra daug jaunesni ne tik pagal musulmonų bendruomenėse egzistuojančius vidurkius, bet ir labai jauni (iki 30 metų), palyginti su kitais jų politinių organizacijų, tokių kaip „Hamas" ar „Hezbollah", nariais (apie 40 metų), nesiaukojančiais taip fanatiškai. Be to, beveik visi savižudžiai būna vienišiai (Atran, 2003; Berrebi, 2003).
Islamo terorizmas yra motyvuojamas religine ideologija. Islamistams ir teroristams prievarta yra suvokiama kaip gėris, šventa pareiga, vykdymas dieviškosios valios, kuri aiškiai išreikšta kai kuriose Korano eilutėse, pranašo Mahometo veiksmuose ir jo pasisakymuose. Tokios pozicijos neremiančios islamo valstybės ir taip negalvojantys musulmonai, anot jų, yra veidmainiai ir „tikro tikėjimo“ karikatūros, apgavikai. Toks šiandien požiūris plinta Alžyre, Afganistane, Irane, Somalyje, Malaizijoje, daugelyje kitų šalių, ryt jį stebėsime ir Europoje.Viso to pasekmė yra ta, kad musulmonas, bijodamas būti „blogu musulmonu“ ir neatskirti „islamiško gėrio“ nuo blogio, atsisako savo asmeninės laisvės bei sprendimų ir kiekvienu klausimu, kartais pačiu smulkmeniškiausiu, kreipiasi į dvasininką, prašydamas „fatwos“ – juridinio atsakymo ar išaiškinimo kaip elgtis. Šis fenomenas ypač aiškus Egipte – čia per metus, pasinaudojant radiju, televizija, internetu, specialiais telefonais, yra skelbiama šimtai tūkstančių fatwų. Taigi, islamizmas formuoja tokį tikintįjį, kuris atsisako pats spręsti ir mąstyti, kritiškai vertinti. Jo vidinis dvasinis ir religinis gyvenimas lieka infantiliškoje stadijoje, iš jo reikalaujama tik visiškai paklusti ir vykdyti. Nenuostabu, kad taip suformuotą tikintįjį nesunku padaryti teroristu, pasakius, kad tai patiktų Dievui ir kad tai naudinga visai islamo bendruomenei.

Islamizmas nėra islamas. Islamizmas yra vidinė tendencija, kuri ypač per paskutiniuosius 30 metų tapo vis dinamiškesnė, populiaresnė, o taip pat smurtingesnė ir netolerantiškesnė. Islamizmas, nekalbant apie Vakarų pasaulį, trikdo pačius musulmonus. Istoriškai islamizmas galėtų būti susietas su 1928 metais įsteigtu „Brolių musulmonų“ judėjimu, pristabdžiusį tą nuo 19 amžiaus pabaigos vykusį islamo atsinaujinimą ir atgimimą, kurį galutinai blokavo Izraelio valstybės įkūrimas 1948 su po to sekusiais karais bei revoliucijomis islamo šalyse. Nuo 1974 islamizmo šalininkų kišenes pripildė Saudo Arabijos iš naftos pardavimų gauti doleriai.

Kaip minėta, islamizmą bandyta aiškinti išorinėmis priežastimis: Vakarų agresija, imperializmu, karine ir kultūrine invazija, ekonominėmis ir politinėmis krizėmis. visos šios priežastys tik dalinai paaiškina islamizmo plitimą ir populiarumą, tačiau pagrindinės prievartos islame šaknys yra šios dvi: viena, tai kai kurie Korano tekstai, kai kurie tradicijoje užfiksuoti pranašo Mahometo žodžiai ir veiksmai. Antra, tai islamo dvasininkų tiesioginis tų tekstų, žodžių ir veiksmų interpretavimas.
Pats pomirtinis gyvenimas islame, kitaip nei krikščionybėje, įsivaizduojamas materialus. Rojus ir pragaras vaizduojami kaip fizinės vietos: pirmasis – kaip begaliniai sodai, antrasis – kaip degančios dervos duobė.Rojuje išganytieji galės nuolat tenkinti fiziologinius savo poreikius, patirs kūniškų malonumų, tuo tarpu pragare pasmerktieji kentės nepakeliamas fizines kančias. Be kūno tai būtų neįmanoma. Kai kurių musulmonų teologų aiškinimu, rojuje ir pragare žmonių kūnai bus jaunatviškai standūs, bet subrendę, ne vyresni nei trisdešimties metų amžiaus.
Islame nėra kūno kulto

atsakė prieš metus

Irenak