Kada ir kaip roženčius tapo krikščionio atributu ir kokia jo istorija?
Rožančius – uždaras karoliukų vėrinys. Jį tikintieji naudoja melsdamiesi. Rožančių penktajame amžiuje pradėjo naudoti Egipto vienuoliai. Apskritas katalikų rožančius turi atšakėlę, kurios gale kabo kryželis. Rožančiumi skaičiuojamos sukalbėtos maldos. Rožančius pas mus pateko ir išpopuliarėjo per kryžiaus žygius, perimtas iš musulmonų, kurie melsdamiesi stengiasi suminėti visus 99 Alacho epitetus (pagyrimus). Dar anksčiau rožančių turėjo budistai, džainistai, induistai. Lietuvoje prigijo rožančiaus (rožinio) kalbėjimas – tokia maldos forma, kurią XV – XVI amžiuje išpopuliarino vienuoliai domininkonai.
