Pirmosios žinios apie giljotinos tipo įrenginius mus pasiekia dar iš brandžiųjų viduramžių laikotarpio. Kaip atsimename dar iš istorijos pamokų mokykloje, senovėje mirties bausmė būdavo pakankamai neretas reiškinys. Dažniausiai nuteistieji būdavo kariami, deginami, ketvirčiuojami (ypatingai žiauri egzekucija: žmogaus galūnės pririšamos prie arklių, kurie priverčiami bėgti į keturias skirtingas puses - taip nelaimingasis tiesiog suplėšomas)[4]. Taip pat ne mažiau “populiaru” buvo prasikaltusiajam nukirsti galvą kirviu. Tačiau šis būdas reikalavo itin daug pastangų iš budelio. Egzekutorius privalėjo būti labai fiziškai stiprus, šaltų nervų ir turėti be galo taiklią ranką, idant pakaktų vienu smūgio aukai atsisveikinti su šiuo pasauliu [4]. Ką ir besakyti, budelių visuomenė bijojo, laikė jų “amatą” negarbingu. Egzekucijoms supaprastinti buvo išrasti tam tikri mechaniniai prietaisai. Vienas pirmųjų tokių prietaisų, ko gero, atsirado Anglijoje, Halifakso miestelyje. Šio įrenginio, kurio konstrukciją matote pavyzdyje, sumanytojas(-ai) istorijai liko nežinomas(-i). Manoma, kad kaip mirties bausmės priemonė jis imtas naudoti dar 1280 metais, nors oficialūs aukų sąrašai imti vesti tik nuo 1541- ųjų. Jei vis tik tikėsime išlikusiais dokumentais, tai iki 1650 metų, kuomet prietaisas buvo panaudotas paskutinį kartą, į aną pasaulį Halifakso “giljotina” pasiuntė 53 nuteistuosius. Bausmės būdavo vykdomos viešai miesto aikštėje, kaip tuomet buvo įprasta, turgaus dienomis. Derėtų pažymėti, kad padėti savo galvą po krentančiu kirviu galėjo būti priverstas ir visiškai smulkų nusikaltimą padaręs asmuo. Beje, įdomi detalė: anglai taip ir nesugalvojo šiam prietaisui specialaus pavadinimo ir vadino tiesiog “kartuvėmis” (angl. “gibbet”).

Miestelis šiomis savo “kartuvėmis” išgarsėjo visoje šalyje: Halifakso įžymybė pateko į garsių poetų eiles, “giljotiną” savo knygoje “Kelionė po visą Didžiosios Britanijos salą” (“A Tour through the whole Island of Great Britain”) aprašė “Robinzono Kruzo” autorius Daniel Defoe.

Įrenginys paskutinį kartą pagal paskirtį buvo panaudotas 1650 metais, o po egzekucijos dėl gerai nežinomų priežasčių – išardytas. Praėjus beveik porai šimtmečių, buvo atrastos jo liekanos, o praėjus dar šimtmečiui iš paskirų originalių detalių jis vėl buvo rekonstruotas ir atstatytas senojoje vietoje, kur lig šiolei traukia turistų dėmesį [3].

“Škotiška mergaitė” ir kiti...

Dar vienas “pretendentas” į seniausio giljotinos protėvio titulą yra šis prietaisas, matomas 3. pavyzdyje kairėje. Nežinomas dailininkas nutapė šį paveikslą dar 1307 metais ir pavadino jį ”Murcod’o Ballagh’o egzekucija netoli Mertono Airijoje” [2]. Kaip matome iš iliustracijos, joje pavaizduotas įrenginys savo veikimo principu neabejotinai panašus į kitus analogus, taip pat ir į daug vėliau sukonstruotą prancūziškąją giljotiną. Vizualiai galima įvertinti ir pagrindinius Halifakso “kartuvių” ir šio, istoriografijoje savo aukos vardą (Murcod Ballagh) įgavusio prietaisų panašumus ir skirtumus. Bene svarbiausias skirtumas yra tai, kad airiškasis variantas pastatytas ant specialios pakylos – ešafoto (galbūt tam, kad būtų geriau matyti susirinkusiems žiūrovams), kai tuo tarpu anglai savoms aukoms galvas kapodavo tiesiog ant žemės pastatyta konstrukcija. Taip pat galima pastebėti, kad airiai pasirūpino ir specialiu plokščiu peiliu, o anglai tenkinosi į konstrukciją įmontavę įprastą kirvį (koks neišradingumas:)).

Šaltiniai byloja, jog vienas škotas, vardu James Douglas Earl of Morton, išvydęs Halifakso teisėsaugininkų išradimą, sumąstė panašų pasistatyti ir savo tėvynėje. Taip 1556 metais Edinburgo mieste Škotijoje atsirado ir iki pat 1710 –ųjų veikė “Škotiška mergaitė”(Scottish Maiden”) – dar viena “pre-giljotina”[6]. Tokį neįprastą pavadinimą egzekucijoms skirtam prietaisui, matyt, padiktavo šiek tiek trikampė (į viršų siaurėjanti) konstrukcijos forma, kuri, gerai įsižiūrėjus šiek tiek primena stambios moteriškės figūrą.

Taip pat egzistuoja įrodymų, kad panašūs į giljotinas įtaisai XVI amžiuje veikė Niurnberge, o XVIII amžiuje – Milane [4].

Tikrosios “Madame Guillotine” istorija

“Tikrosios” – prancūziškosios – giljotinos pradžią galime sieti su Didžiąja Prancūzijos revoliucija. Mat būtent 1789–aisiais metais susirinkusiam Nacionaliniam susirinkimui diskutuojant apie būsimą naująjį Prancūzijos baudžiamąjį kodeksą, vienas nedidelės mirties bausmės panaikinimo šalininkų grupelės narys dr. Ignace Guillotin pasiūlė kodeksui šešis straipsnius (angl. articles). Juose buvo skelbiama apie nuteistojo ir jo šeimos teises, apie tai, kad mirusiojo kūnas turi būti grąžintas artimiesiems ir kt. Bet svarbiausia - kad mirties bausmė turi būti visiems unifikuota, nepriklausomai nuo nusikaltėlio luomo ir padėties [5]. Taip pat jis pasiūlė idėją, kad egzekucija turi būti greita ir humaniška – nuteistajam specialiu įrenginiu (idant joks žmogus nesusiteptų kito krauju) turi būti nukirsta galva. Idėja apie humanišką bausmę buvo vienas revoliucijos atspindžių [4]. O paties dr. Ignace Guillotin manymu, tai turėjo būti pirmas žingsnis į visišką mirties bausmės uždraudimą (deja, kaip pamatysime vėliau, antrasis ir paskutinis žingsnis bus žengtas dar labai negreit…). Jis susirinkimo nariams pademonstravo savo sugalvoto galvų kapojimo įrenginio eskizą. Tačiau, kaip teigiama, daktaras buvęs išjuoktas ir jo pasiūlytos reformos tąkart nepriimtos [2]. Bet atkaklumas padarė savo ir, praėjus porai mėnesių, jis vėl pasiūlė savo straipsnius. Šįkart Nacionalinis susirinkimas penkis iš šešių straipsnių patvirtino, tačiau mašinos projektą ir vėl atmetė. Tik 1791- ais metais projektas vis tik vėl prisimintas ir patvirtintas. Pagal daktaro Antoine Louis brėžinius (nėra aišku, ar juos nupiešė remdamasis jau matytais pavyzdžiais ar rėmėsi tik savo fantazija), vokietis inžinierius Tobias Schmidt sukūrė tokio prietaiso prototipą. Iš pradžių naujasis įrenginys isšbandytas su gyvuliais, paskui - ir su žmonių lavonais. Jis veikė puikiai.

Nežinau, ar verta atskirai aprašinėti giljotinos veikimo principą – juk visi daugmaž jį ir taip įsivaizduoja, ne kartą matė per televiziją, skaitė knygose ir pan. Išvardinsiu tik pagrindinius faktus:

• Giljotinos svoris buvo apie 580 kg;
• Aukštis – apie 4 m.
• Vien ašmenys svėrė 40 kg;
• Krintančio peilio greitis apie 21 pėdos per sekundę;
• Pats galvos nukirtimas truko 2/100 sekundės;
• Kad nukristų ir sustotų apačioje peiliui tereikėjo 0,70 sekundės;
• Peilis krisdavo 2.3 metro;
• Smūgio metu susidarydavo 400 kg į kvadratinį metrą jėga [2].

Iš pradžių prietaisas buvo imtas vadinti jį suprojektavusio dr. Antoine Louis vardu, tačiau ne užilgo jam prigijo kitas pavadinimas – guillotin. Dar vėliau prie žodžio pridurta galūnė “–e”. Yra teorija, kad tai padarė anglų poetai, idant galėtų lengviau surimuoti pašaipius eilėraščius apie prancūzus [4]. Taip ši žudymo mašina įgavo moteriškų bruožų ir ją vėliau net imta vadint “Madame Guillotine”.

1792 - Šie metai yra tikrosios giljotinos gimimo metai. Pagaminamas įrengimas, skirtas kirsti galvoms, jo kaina siekia 960 frankų, iš kurių didžioji sumos dalis tenka odiniam krepšiui nuteitųjų galvoms. Tai ir buvo pirmoji tikra giljotina. Jos peilis buvo horizontalus, o ne pasviręs, kai paskutinėse giljotinose.

tų pačių metų 04.15 d. giljotina išbandoma. Aukomis tampa ne nusikaltėliai, o lavonai. Kaip teigia ataskaita, 3 kūnai giljotinuoti sėkmingai. Bet greičiausiai pastebėta kažkokių trūkumų, dėl ko giljotinos peilis pakeičiamas įžambiu. Atliekamas dar vienas eksperimentas, kurį vykdant giljotina išbandoma ant trijų kūnų iš karo ligoninės. Tai buvo padaryta todėl, kad kūnai nebūtų sulysę. Pirmoji egzekucija naujuoju išradimu buvo sėkmingai įvykdyta 1792 metais, Balandžio 25 dieną. Pagrindinė šalies giljotina stovėjo Paryžiuje, tačiau jos pavyzdžiai buvo išsiuntinėti ir į kitus Prancūzijos departamentus [2].

Revoliucijai įsibėgėjant, giljotina ir pagrindinis šalies budelis Charles-Henri Sanson be darbo ilgai nebūdavo. Na, tiesa budeliui veikti liko ne tiek jau ir daug – jam tereikėjo nukirsti peilį laikančią virvę – visa kita atlikdavo pati giljotina. Reikėtų paminėti, kad laikui bėgant buvo padaryta keletas patobulinimų: tiesus peilis pakeistas pasvirusiu (45 laipsnių kampu); pritaisyti latakai aukos kraujui surinkti; išrastos spyruoklės ašmenų smūgiui į medinę konstrukciją amortizuoti; ir t.t [5].

Giljotinai darbo ypač padaugėjo, kai 1793 metais Prancūzijoje buvo įkurtas Visuomenės Saugumo komitetas. Jo paskirtis buvo apsaugoti Respubliką nuo vidaus priešų. Praktiškai komitetas tapo asmeniniu jakobinų lyderio Robespierre’o įrankiu, kuriuo jis galėjo susidoroti su tikrais ar tariamais revoliucijos ir Prancūzijos priešais, o neretai ir su paprasčiausiais politiniais oponenetais. Buvo įteisintas areštas ir mirties bausmė "bet kam, kuris savo veikla, kontaktais, žodžiais ar raštu, pasirodytų esąs tironijos, federalizmo šalininkas ar laisvės priešas" (Doyle, The Oxford History of the French Revolution, Oxford, 1989 p.251). Tokiu įtariamuoju buvo galima paskelbti, ir su juo susidoroti, bet ką. Vien per vienerius 1793 – 1794 metus ir tik Paryžiuje ne mažiau kaip 1225 žmonės buvo nukirsdinti [4]. Dauguma jų, aišku, atstovavo kilmingųjų ir dvasininkų luomą. Ironiška, kad net pats karalius Louis (Liudvikas) XVI buvo apkaltintas tėvynės išdavimu ir Revoliucijos aikštėje, kuri seniau vadinosi jo tėvo Louis XV vardu, giljotinuotas. Beje, giljotina buvo pastatyta būtent toje vietoje, kur prieš tai stovėjo paminklas Louis XV-ajam(!) [1. P. 697]. Ne užilgo toks pat likimas ištiko ir karaliaus žmoną Marie Antoinette. Šie du žmonės laikomi garsiausiomis visų laikų giljotinos aukomis. Taip pat labai simboliška, kad galvos vėliau buvo nuritintos ir patiems jakobinų lyderiams, tarp jų ir Robespierre’ui, pasiuntusius ant ešafoto didžiulį būrį savo tautiečių.

Teigiama, kad iki Prancūzijos revoliucijos pabaigos 1799 metais, egzekucijos įvykdytos per 15.000 žmonių [2].

Nepaisant visko, visuomenėje giljotina tapo ypač fetišuojamu objektu – imta rengti “aukų balius”, kuriuose svečiai vaidindavo pasmerktuosius. Taip pat paplito tam tikros “nukirsdintųjų” šukuosenos, gamintos žaislinės giljotinos vaikams ar net panašios formos auskarai moterims [2]. Giljotina ėmė simbolizuoti dvi priešingybes: viena vertus ji tapo teroro simboliu, tačiau jos vykdyta beskausmė ir greita mirtis taip pat atspindėjo ir humanizmo idėjas.

Daugelis kitų valstybių taip pat ėmė naudoti giljotiną. Šis mirties bausmės įrankis daug kur naudotas iki pat XX a. ypač jį “mėgo” Vokietijos nacių režimas [8]. Vis tik 1939 metais Prancūzijoje - giljotinos “tėvynėje”, įvykdyta paskutinis viešas giljotinavimas, o 1977 toje šalyje mirties bausmė apskritai uždrausta [2]. Giljotinos istorija lyg ir baigės. Kas ryšis atsakyti – ar jau visam laikui?