Džiazas pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje JAV pietuose. Svarbiausias tuo meto džiazo muzikos centras buvo Naujasis Orleanas, tada labai margos nacionalinės sudėties miestas. Vieni iš džiazo muzikos pradininkų – tai iš Afrikos atvežtų negrų vergų palikuonys. Džiazo kūrimui įtakos taip pat turėjo Klasikinė muzika, kariniai maršai, įvairių tautų emigravusių į JAV liaudies muzika.Džiazas vystosi organiškai, naujos jo formos atsiranda iš senųjų, jis nepaliaujamai plečiasi ir siekia naujų meno aukštumų.Džiazas Europoje atsirado maždaug XX a. trečiajame dešimtmetyje. Europietiškojo džiazo pradininkais laikomi prancūzas Stephane Grapelli ir belgas Django Reinhardt, žinoma jie sėmėsi įkvėpimo iš amerikietiškojo džiazo, tačiau jau nuo pat pirmųjų atlikėjų europietiškasis džiazas turėjo specifinių savybių.

Dėl nacių rasistinės politikos Nacistinėje Vokietijoje džiazas buvo paskelbtas "Išsigimusiu menu" ir draudžiamas. Likusioje Europos dalyje tarpukariu džiazas buvo populiarioji šokių muzika, kurią ignoravo klasikinės muzikos atlikėjai. Džiazo situacija Europoje pasikeitė po karo. Amerikiečiai džiazo atlikėjai pradėjo dažniau lankytis Europoje, kai kurie jų net apsigyveno joje. Bebop'as sulaukė didelio populiarumo Europoje, pradėjo kurtis pirmieji klubai skirti ne tik šokti pagal džiazą, bet ir klausytis šios muzikos. Klasikinės muzikos atlikėjai atkreipė dėmėsį į džiazą, pradėjo groti jį.

atsakė prieš metus

Irenak