Viktimologiniai tyrimai yra artimesni kritinei nei pozityvistinei kriminologijos tradicijai. Viktimologiniai tyrimai leidžia peržengti oficialiosios baudžiamosios statistikos kuriamą
kriminogeninės padėties šalyje vaizdą, kurį konstruojant lemtingą vaidmenį vaidina baudžiamosios justicijos institucijos.

Viktimologiniai aukų tyrimai apibūdinama kaip labai svarbi socialinių ir kriminologinių tyrimų sritis, kuri suteikia galimybę įvertinti latentinio nusikalstamumo mastus. Šio metodo esmė yra ta, kad anoniminėje apklausoje apklausiamas tam tikras respondentų skaičius, siekiant sužinoti ar jų atžvilgiu buvo įvykdytas nusikaltimas duotame laiko tarpe. Pirmasis panašaus pobūdžio tyrimas įvyko dar 1720 metais Danijoje. Tačiau pirmas, didelio masto, organizuotas ir sisteminis viktimologinis tyrimas buvo įvykdytas 1966 metais JAV: Nacionalinis nuomonių tyrimo centras apklausė 10 tūkst. šeimų, ar jie buvo nusikaltimo aukos. Dabar JAV viktimologiniai tyrimai atliekami reguliariai.

Lietuvoje tokio pobūdžio tyrimai, deja, negausiai atliekami. Jungtinių Tautų Organizacija periodiškai inicijuoja tarptautinius lyginamuosius tyrimus įvairiose pasaulio ir Europos šalyse, pagal Tarpregioninio nusikalstamumo ir teisės instituto (UNICRI) metodiką. Pirmasis tyrimas įvyko šio instituto iniciatyva 1997 metais, kuris buvo atliktas Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro Vilmorus. Antrasis viktimologinis tyrimas buvo vykdomas to pačio instituto iniciatyva, vykdant tarpregioninį projektą “Dėl prievartos, korupcijos, organizuoto nusikalstamumo Rytų ir Centrinės Europos įvertinimo” Tačiau teigiama, kad viktimologinės apklausos, atliekamos tarptautinių organizacijų užsakymu ir pagal jų metodiką, nėra labai naudingos Lietuvai, kadangi metodika yra nepritaikyta prie Lietuvos realijų. Toks viktimologinių tyrimų trūkumas neleidžia įvertinti latentinio nusikalstamumo apimčių.

Viktimologinių tyrimų trūkumai yra tokie:

a) kaip ir self – report metode, čia irgi egzistuoja svarumo, pagrįstumo problema, kadangi neaišku, kaip tiksliai šie tyrimai reprezentuoja tikrąjį nusikaltimų skaičių;

b) galimybė, kad auka tiksliai neprisimena nusikaltimo, padaryto jos atžvilgiu, arba neteisingai įvardija veiksmus, kaip nusikaltimus, nors jie tokie ir nėra;

c) viktimologiniai tyrimai gali pervertinti nusikalstamumo lygį, kadangi respondentai gali nurodyti nusikaltimus, kurie buvo padaryti per neįskaitinį laikotarpį, arba nurodyti nusikaltimus, kurių realiai nebuvo, pvz.: pametė piniginę, o pagalvojo, kad buvo apvogtas.
Viktimologiniai tyrimai parodo, kad didelė dalis nusikaltimų nėra registruojami, tačiau jie nepaaiškina socialinių procesų, dėl kurių nusikalstama.