Kalorijos nedega. Kalorijos yra nesisteminis energijos matavimo vienetas. O matavimo vienetai nedega. „Dega“ riebalai, išskirdami energiją, kurią galima išmatuoti kalorijomis.

Žmogaus gyvybinei ir fizinei veiklai yra reikalinga energija. Energija gaunama kai mitochondrijos suskaido į ląsteles patekusias cukraus molekules. Organizmas nuolatos kaupia cukraus atsargas. Paprastai momentiam naudojimui paruošto cukraus šiek tiek yra kraujyje ir raumenyse, bet didžiulės cukraus atsargos glikogeno pavidulu yra kaupiamos kepenyse. Kai sumažėja glikogeno kiekis, organizmas pasiunčia į smegenis signalą „tu dabar esi alkanas, laikas valgyti“.

Žmogui pavalgius, cukraus atsargos vėl papildomos. Jei žmogus suvalgo daugiau, negu jam reikia, maisto medžiagų perteklius paverčiamas riebalais. Riebalai yra nepaprastai kaloringi. 1g cukraus turi 4 kcal, o 1g riebalų net 9kcal. Sukaupti riebalai kaupiami visame organizme, tarp ląstelių, tarp audinių, bet didžiausios riebalų sankaupos yra paodiniame riebaliniame sluoksnyje. Tai atsargos „juodai dienai“.

„Juoda diena“ ateina, kai pritrūksta cukraus, pasiunčiamas alkio signalas, bet žmogus maisto į skrandį nepapildo. Tuomet pasiunčiami silpnumo, nuovargio, jėgų nebuvimo, išsekimo, mieguistumo signalai. Kai katastrofiškai išsenka cukraus atsargos, imami „deginti“ riebalai. Jie iš tiesų nedega, po oda liepsnos nebūna. Deginimu vadinamas riebalų skaidymas. Riebalų molekulės suskaidomos į cukraus molekules ir pasiunčiamos į raumenų ir kitas ląsteles. Riebalų skaidymas panašus į deginimą tuo, kad šiam proecesui reikia deguonies, panašiai kaip ir degimo reakcijai.

Kai kuriems žmonėms ta „juoda diena“ taip niekada ir neateina, tad atsargos kaupiasi vis labiau ir labiau, taip sukeldamos viršsvorį ir nutukimą.