Viena pagrindinių stiprių klijų sudėtinė dalis: cianoakrilatas. Tai organinė molekulė, kuri yra monomeras. Monomeras - nedidelė organinė molekulė, kuri gali jungtis viena su kita ir sudaryti didžiules ilgas molekules ar net molekulinius tinklus. Monomerus sužadinus tam tikru būdu jie ima tarpusavyje jungtis ir sudaro polimerą - t.y. didžiules ilgagrandes molekules, kurios ir sudaro vienalytės kietos masės vaizdą.
Cianoakrilato forulė:

Šios molekulės paprastai yra skysčio formos, todėl į jas pridedama silicio dioksido ("smėlio"), kad jos sudarytų gelio pavidalo medžiagą. Polimerizacijos reakcijoje šios nedidelės molekulės jungiasi viena su kita per dvigubąjį ryšį ir reakcijos mechanizmas atrodo taip:

Toliau tokiu pačiu būdu prijungiama dar viena molekulė ir dar viena ir t.t. kol susidaro didžiulės ir ilgos molekulių grandys. Kaip matome reakcijai prasidėti reikia tam tikro agento vadinamo aktyvatoriumi. Reakcijos mechanizme aktyvatorius pažymėtas Nu. Nu jis pažymėtas ne be reikalo, o todėl, kad tai reškia, jog jis yra nukleofilas, bet nesileiskime į gilius organinės chemijos aspektus, to išsiaiškinti esmei visai nereikia.
Taigi mąstant logiškai: kas yra bet kurioje aplinkoje, ko nėra pačioje klijų tubelėje? Tik taip galima paaiškinti mechanizmą, kodėl tubelėje monomerai nesijungia, o išorėje monomerai ima jungtis ir sudaro kietą polimerą. Pasirodo aktyvatoriaus vaidmenį atlieka vanduo, o dar tiksliau hidroksido jonai (OH-). Pasirodo aktyvatoriaus reikia tiek nedaug - jog užtenka ore esančios drėgmės kaip vandens molekulių šaltinio, jog prasidėtų polimerizacija.
Žinoma aš aptariau tik vienos (pagrindinės) rūšies klijų veikimo principą. Visų jų kietėjimo mechanizmas tas pats: monomerai jungiasi ir sudaro polimerus. Tačiau aktyvatorius gali ir varijuoti. Tai gali būti įvairūs veiksniai: deguonies molekulės ore, net temperatūra ar šviesa (priklauso nuo konkrečių monomerų).
Polimero vaizdas po mikroskopu (gijos simbolizuoja ilgas polimerų grandines sudarytas iš mažyčių monomerų)