Mikčiojimas – sunkus kalbos sutrikimas. Jis dažnai prasideda ikimokykliniame amžiuje ir tada lengviausiai pašalinamas. Nepaisant daugelio mokslininkų ir praktikų tyrimų mikčiojimo mechanizmas nėra aiškus, priežastys tik numanomos. Mikčiojimas gali būti rimtu sutrikimu, turinčiu poveikį tiek vaiko gebėjimui bendrauti, tiek jo socializacijos procesui.

Mikčiojimo priežastys:
Genetiniai veiksniai. Dažnai kalbama apie mikčiojimo paveldėjimo ir įgimto mikčiojimo galimybę. Tačiau čia turi būti pabrėžiama, kad kalba eina NE apie mikčiojimo paveldėjimą, o tik apie įgimtą polinkį jam: priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, toks polinkis gali realizuotis arba ne. Visas tėvų dėstomas “priežastis, dėl ko vaikas pradėjo mikčioti” (“išsigando šuns”, “iškrito iš lovytės”, “buvo paliktas vienas ir labai išsigando” ir pan.) reikia priskirti rizikos faktoriams, t.y., poveikiams, kurie paleido polinkio mikčioti realizavimąsi. Jie suveikė ten, kur buvo silpnoji žmogaus vieta – pas šiuos žmones tai yra kalba.

Organiniai veiksniai. Dažnai pasirodo pranešimai, kad mikčiojimui atsirasti ir vystytis turi įtakos organiniai, pirmiausia – smegenų, faktoriai. Mikčiojimo simptomai sustiprėja po ankstyvoje vaikystėje patirtų galvos smegenų pažeidimų (gimdymo traumos, ligos) , esant minimaliai cerebralinei disfunkcijai arba po kaukolės/smegenų traumos.

Psichogeniniai veiksniai. Ryšys tarp mikčiojimo ir psichogeninių veiksnių yra tikrai tamprus. Krinta į akis tai, jog dažnai mikčioti pradedama tais gyvenimo periodais, kai vaikai ar paaugliai išgyvena stiprias psichines perkrovas.

Dažniausiai vaikai mikčioti pradeda 2- 5-erių metų, intensyvių nervų sistemos ir kalbos vystymosi laikotarpiu, kiti pradeda mikčioti pirmoje klasėje ir lytinio brendimo pradžioje. Berniukai dažniau mikčioja nei mergaitės. Daugumai vaikų šis sutrikimas yra laikinas, vaikui augant jis natūraliai išnyksta. Apie 80% vaikų, sureguliavus vaiko dienos rėžimą ir aplinkos sąlygas, pamažu nustoja mikčioti. Tačiau tam tikrai daliai vaikų jis tampa nuolatiniu ir išlieka visą gyvenimą.

Nustatyta, kad mikčiojimas atsiranda persirgus įvairiomis ligomis, ypač tuo atveju, jei dažnos ligos išsekina organizmą. Mikčioti dažniau pradeda greitakalbiai ir labai plepūs vaikai. Jei šeimoje ar aplinkoje yra mikčiojančiųjų, tai, pamėgdžiodamas juos, vaikas gali pradėti mikčioti.

Mikčiojimas taip pat atsiranda dėl nervų sistemos silpnumo, jos pervargimo, įvairių psichinių traumų, sekinančių vaiko nervų sistemą. Daugelis tėvų galvoja, kad vaikai pradeda mikčioti išsigandę. Išgąstis nėra vienintelė priežastis, jis tik išprovokuoja mikčiojimą. Mikčiojimui atsirasti turi įtakos kalbos raidos tempai, jos mokymo ypatybės ir pan.

Pastebėta, kad mikčiojimas atsiranda intensyvaus išplėstinės kalbos formavimosi metu, būtent tada, kai pažeidžiamas kalbos vystymosi laipsniškumas. Nustatyta, kad vaikas sudėtingų kalbėjimo įgūdžių įgyja dviem svarbiais etapais. Pradžioje jų kalba būna susijusi su konkrečia, vaizdžia situacija. Vadinasi, vaikai visų pirma kalba apie tai, ką mato, jaučia, veikdami su daiktais, esančiais jų akivaizdoje (situacinė kalba). Šiuo metu vaiko kalbą suprantame tik būdami toje situacijoje, kurioje yra vaikas. Vėliau vaikai kalba apie daiktus, nesančius prieš akis, apie praėjusius įvykius, savo ketinimus ir pergyvenimus. Jiems išreikšti naudojasi sudėtingesne kalba: pasako išplėstinius sakinius, plačiau paaiškina ir papasakoja. Svarbu tai, kad kalbos turinys dabar paaiškėja jau pačiame žodiniame kontekste (kontekstinė kalba). Vaikai tada siekia pasakyti kiek galima daugiau. Jie daug supranta, dar daugiau trokšta sužinoti, bet negali to išreikšti žodžiais. Dėl to kalbėdami dažnai sustoja, ima kartoti žodžius ir skiemenis. Tokiu tūpčiojimu vietoje tarytum siekia laimėti laiko, kad prisimintų tinkamą žodį ar išsireiškimą. Toks kartojimas pranyksta, kai tik vaikai įgyja išplėstines ir rišliosios kalbos įgūdžių, sudarius tinkamas bendravimo sąlygas. Šiuo atveju reikia rodyti geros kalbos pavyzdį, dėl to turėtume kalbėti su vaiku nesudėtinga, aiškia ir lėta kalba. Geriau kalbėti apie konkrečius, vaikui žinomus dalykus, nes abstraktesni ir platesni samprotavimai vaikui pavojingi. Negalima griežtai reikalauti iš vaiko sklandžiai kalbėti, jį barti ar net bausti. Blogai kai tėvai be perstojo seka pasakas, moko sunkių eilėraščių ir pan. Kitaip tariant, vaikas perkraunamas kalba, išsekinama jo nervų sistema, o tai jau reali priežastis mikčiojimui.

Kai kuriais atvejais vaikams būdingas žodžių ar jo dalių kartojimas (fiziologinė iteracija) užsitęsia ir virsta užsikirtimu, būdingu mikčiojimui. Taip įvyksta dėl to, kad vaikas ne palaipsniui pereina į sudėtingesnės kalbos etapą. Toks peršokimas gali įvykti dėl individualių vaiko savybių: padidėjusio dirglumo, perdėto plepumo arba dėl netinkamo suaugusiųjų vadovavimo vaiko kalbos raidai.

Kartais mikčiojimas turi įtakos ir vaikų mokslui: intensyvaus vaiko kalbos plėtojimo laikotarpiu atsiradusios psichinės traumos sukelia vadinamąjį neurozinį mikčiojimą, kurio dažnumas tiesiogiai susijęs su žmogaus psichikos būkle.

Kai mikčiojimas esti neurozinis, vaikų sakytinė ir rašomoji kalba nesiskiria nuo normaliai kalbančių bendraamžių. Tik retkarčiais rašant gali pasitaikyti raidžių pakartojimas. Tokie vaikai tiksliai ir aiškiai sugeba vartoti įvairias kalbos raiškos priemones. Kur kas sudėtingiau mokytis yra tiems, kurių mikčiojimas yra organinis, atsirandantis dėl galvos smegenų pažeidimų. Esant tokiam mikčiojimui, psichinė branda gali būti lėtesnė. Neretai taip mikčiojantiems moksleiviams sunkiau sekasi skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Dažnai jie nesugeba gerai mokytis, bet tai dar nerodo jų intelekto nevisavertiškumo