Prieš du su puse tūkstančio metų senovės mąstytojai mąstė ir rašė apie likimo laimę, kaip apie svarbiausią ir realiai pasiekiamą žmogaus tikslą. Gyvenant mums lemta patirti ir pergalių, ir pralaimėjimų. Pasiekus brandos amžių, dažnam tenka su kartėliu pripažinti, kad jaunystės lūkesčiai neišsipildė ir kad, jaunystės akimis žvelgiant iš esmės pralaimėta. Jei mūsų praeitis mus liūdna, gyvenimas dabar atrodo ir nenusisekęs. Pralaimėjimo suvokimas yra nelengvas išmėginimas, tačiau nereikia pamiršti, kad laimi tas, kuris su pralaimėjimu nesusitaiko, nepasiduoda ir nenuleidžia rankų. Dažnas žmogus dar jaunystėje susidaro savo tikslų ir siekių, sėkmingo ir laimingo gyvenimo viziją, stengiasi ja vadovautis. Tam turi įtakos daugelis dalykų- individualūs polinkiai ir patirtis, artimų žmonių nuomonė, socialinės aplinkos įpročiai, kultūrinis išprusimas. Gyvenimo sėkmė labiau lydi tą žmogų, kurio laimės vizija yra daugiau ar mažiau tikroviška- atitinka objektyvias galimybes, individualybę ir būdo bruožus.Likimas neatsiejamas nuo objektyvių sąlygų, bet labai daug priklauso nuo paties žmogaus poelgių, siekių, pastangų, pažiūrų, tai yra nuo subjektyvių veiksnių.Realiam likimui reikalingas vidinis turtingumas ir dvasinė harmonija, lydima reiklios savistabos, kartu ir gebėjimas suvokti įvykių ir išgyvenimų santykinumą.
