Saulės šviesoje esančią mėlyną šviesą oro molekulės sklaido daug stipriau negų kitų spalvų , nes jos bangos ilgis trumpiausias, todėl dangus ir atrodo mėlynas , kosmosas juodas šis paradoksas vadinamas Olberso paradoksu. Remdamasis klasikinės fizikos išvadomis, jis teigė, kad stacionarios, begalinės ir tolydinės Visatos dangaus spindesys turi būti apytiksliai lygus Saulės paviršiaus spindesiui. Tačiau tikrovėje yra visai kitaip – naktį dangus tamsus.Tinkamiausias atsakymas paremtas reliatyvistine kosmologija ir plėtriosios Visatos modeliu: tolimųjų Visatos objektų spindesys sumažėja dėl raudonojo poslinkio. Visata nėra begalinė ir nėra be galo sena; ji yra apie 15 milijardų metų amžiaus. Visata po Didžiojo sprogimo vis dar plečiasi ir tie šviesos šaltiniai juda tolyn nuo mūsų. Čia pasireiškia Doplerio efektas: registruojamo elektromagnetinių bangų dažnio arba bangos ilgio priklausomybė nuo šaltinio ir imtuvo tarpusavio judėjimo greičio. Kai šaltinis tolsta nuo imtuvo, tai jo skleidžiamų bangų dažnis mažėja, o bangos ilgis didėja (raudonasis poslinkis). Taigi, galimas dalykas, kad judančios nuo mūsų žvaigždės šviesos bangų ilgis didėja, o toliau šviesa tampa išvis nematoma. Gali būti taip, kad dangus šviesus mums nematomų spindulių.
