Čia turbūt paveikia ir kultūrinė, socialinė aplinka: manoma, kad vyras privalo uždirbti pinigus, materialiai aprūpinti šeimą, o emociniai dalykai - ne jo rūpestis. Neįgalus vaikas sukelia gausybę prieštaringų jausmų, vyrą gali apimti visiškos bejėgystės jausena, tad jis gali priimti sprendimą, jog geriausia išeitis - pabėgti. Jis net nemąsto, kodėl taip daro, - pabėga, ir tiek. Gal per daug kaltinu motinas, bet visi alfonsai, visi neryžtingi vyrai užauga tokiose šeimose, kuriose motina sukuria aplinką, persmelktą rūpinimosi - jis yra pats geriausias, protingiausias, mylimiausias. Jei vyras taip apie save galvoja, natūralu, kad jo reakcija bus tokia: kokio velnio turiu rūpintis neįgaliu vaiku, jeigu aš pats esu pasaulio bamba, šeimos žvaigždė.
Gimus neįgaliam vaikui, normalūs tėvai išgyvena gedėjimo tarpsnį, kaip ir mirus žmogui. Gedėjimas prasideda neigimu. Pradžioje galvojama: ne, jis pasveiks, dedama daug vilčių, kad tai įvyks. Vėliau - derybos: kodėl taip, o ne kitaip, kodėl tai nutiko būtent man, ką daryti. Paskui užplūsta pyktis - mes tiesiog nekenčiame kiekvieno laimingesnio už mus. Tada - depresija, liūdesio tarpsnis, suprantame, kad tai nepakeičiama - viskas, taškas, galiausiai susitaikome su tuo. Tai svarbu. Ne todėl, kad susitaikome ir nieko nebedarome - priešingai, pradedame vaiku rūpintis, suteikiame jam tai, ką galime.
Pažįstu šeimą, kuri augina paauglę neįgalią dukrą. Prie mergaitės priėję, tėvai visuomet šypsosi. Jie sukuria jai tokią gerovę, kokią tik įstengia. To vaikui ir reikia. Mergaitė negalvoja apie mokslus, nesvajoja tapti įžymybe - jai reikia meilės, ir svarbiausia - susitaikyti su tokia būkle.
Bega ne daznas vyras,bet tokiu sutverimu yra.Buna,kad vyras priekaistauja,kodel gime toks vaikas.Tik reikia ne priekaistauti,o suzinoti kodel taip yra.Kiti bijo vargo su tokiu vaiku,bega nuo atsakomybes.Bdt argi vaikas kaltas,kad jis toks gime? Jam reikia teviskos meiles,globos,prieziuros ir silumos,o ne paniekos ir abejingumo.
