Iš tikrųjų tie, kurie viešai vadina save senais, labiausiai senatvės ir bijo. Veikia tas pats psichologinis modelis: iš pasyvaus tampama aktyviu. Taip teigdamas žmogus bando kontroliuoti situaciją. Sakau, kad esu senas, tarsi pats būčiau tai pasirinkęs - tai mėginimas nugalėti senatvės baimę. Be to, labai malonu išgirsti kitus neigiant: tu visai nesenas, tau viskas prieš akis. Gulinčio nemuša, jei prisipažinsiu, kad esu kaltas, nebemuš. Taip tikimasi kitų patvirtinimo: ne, ne, dar esi nesenas. Taip tvarkytis su senatvės baime kartais yra geriau, negu neigti, nepastebėti, vengti suvokti realybę. Mums visiems anksčiau ar vėliau tenka pripažinti: taip, perkopiau į antrą gyvenimo pusę, bet juk nieko nepasikeitė - gyvenu toliau. Juolab kad ir šiame amžiaus tarpsnyje yra labai daug gražių dalykų.
