Į karštą keptuvę įdėtas gabalas sviesto pradeda lydytis nuo paviršiaus, nes jame yra karščiau nei gabalo viduje. Tačiau ledo paviršinis lydymasis yra sudėtingesnis reiškinys. Net jei ledo paviršiaus ir vidaus temperatūra yra ta pati, paviršius virsta skysčiu anksčiau nei vidus. Šio reiškinio esmė paprasta. Ledo tūryje vandens molekulės stipriai surištos iš visų pusių, o paviršiuje molekulės turi mažiau ryšių, jos silpniau tarpusavyje surištos, intensyviau virpa nei tūrio molekulės ir atitrūksta viena nuo kitos. Taigi žemesnėje nei ledo tirpsmo temperatūroje molekulės tampa laisvos - susidaro skystas vandens sluoksnelis.

Ši idėja, kad ledo paviršiuje yra vandens sluoksnelis, nėra nauja, tačiau jo prigimtis ilgai nebuvo aiški. Visi žinome, kad norint suspausti sniego gniūžtę, sniegas turi būti šlapias. Sauso sniego gniūžtės nesuspausime. Tas pat su smėlio kamuoliuku pliaže – sauso nesuspausi. Jau 1630 m. prancūzų mokslininkas Renė Dekartas suprato, kodėl ledas sulimpa. Po 200 metų anglų fizikas Maiklas Faradėjus rašė:”Kai šlapias sniegas sulimpa, jis sušąla į gabalą ir neišyra”. Faradėjus suprato, kad plonas vandens sluoksnelis aplink snaiges sušąla ir sulipdo jas. Šis vandens sluoksnelis, jo manymu, yra natūralus ledo reiškinys žemiau lydymosi temperatūros. Dėl to sniegu ar ledu lengvai slystame