Juk vaikystė gali būti vienintelis gyvenimo tarpsnis, kai žmogus jaučiasi lepinamas. Paskui teks lepinti kitus, o mūsų jau niekas nelepins.
Aš pritariu, kad vaiką reikia lepinti, žinoma, prieš tai protingai nustačius ribas, kad neužsiprašytų žvaigždžių iš dangaus. Ir mergaites, ir berniukus reikia lepinti žodžiais, buvimu šalia, švelnumu, supratimu. Kas vienam yra lepinimas, kitam - toli gražu ne. Tai veikiau susitarimo reikalas. Vaikai turi turėti tam tikras ribas, šios turi teikti jiems saugumo jausmą. Jei iš vaiko reikalaujama, jei jam sakoma „ne", jis turi žinoti, kodėl. Kalbantis būtina aiškinti vaikams jų poreikių ribas ir galimybes juos patenkinti. Jei vaikas, reikalaudamas trisdešimt aštunto žaislo, krinta prekybos centre ant grindų, tuo metu nieko neįmanoma padaryti. Kad taip neatsitiktų, su vaiku reikia susitarti iš anksto, kalbėtis apie jo norų pildymo ribas. Kai vaikui sukanka pusantrų metų, siūloma vakarais prieš miegą pasikalbėti su juo, žaismingai aptarti dienos patirtį, pakalbėti apie dienos prasmę jam suprantamu būdu, apie tai, kas ir kodėl buvo daroma, ką jis patyrė, ką išgyveno. Artimųjų padedamas, jis savo patirtį tarsi sudėlioja į lentynėles, išmoksta adekvačiai reaguoti į gyvenimą ir save. Deja, psichologų, psichoanalitikų patirtis rodo, kad tėvai beveik nesikalba su vaikais tokiomis temomis, kol šiems sukanka ketveri arba dar daugiau metų.
Tai pries tai buvusio klausimo tesinys.Pastaruoju metu daug kalbama apie vaiku apsauga,vaiku teises,vaiku privilegijas.Vaikai tai supranta ir tuo naudojasi.Bet taip mazai kalbame apie vaiku atsakomybe,apie vaikui privalomus dalykus.Stai ir gauname galutini rezultata.O paskui patys stebimes,is kur atsiranda tokie islepinti baltarankiai,pripratinti,kad jiems visi viska darytu,patarnautu,soktu pagal ju giesmele.
