Katalikų Bažnyčioje tarsi ir nėra skyrybų ar ištuokos procedūros;

Santuokos anuliavimas yra teisminis vyksmas, kurio metu nustatoma, kad bažnyčioje įvykusi santuoka dėl rimtų priežasčių nebuvo sakramentinė. Pavyzdžiui, vienas sutuoktinių nebuvo visiškai laisvas ar atsakingai subrendęs, pasirinkdamas sakramentinę santuoką, nesuprato arba sąmoningai nepriėmė santuokos tikslų, nuslėpė kokį nors labai svarbų dalyką, kuris vėliau turėjo įtakos santuokos griūčiai (pvz., kitos, nesakramentinės šeimos ar nesantuokinių ryšių turėjimas, ydinga lytinė orientacija, negalėjimas turėti vaikų ar gyventi pilnavertį santuokinį gyvenimą ir pan.). Bažnytiniam tribunolui anuliavus santuoką, buvę sutuoktiniai turi teisę sudaryti antrąsias santuokas Bažnyčioje. Paprastai pasaulyje tokios bylos tyrimas trunka apie 6 mėnesius.

Jeigu priėmęs Santuokos sakramentą asmuo išsiskiria ir, negavęs pirmosios santuokos anuliavimo, kuria antrą šeimą, tuoktis Bažnyčioje negali. Taip pat nebegali priimti ir šv. Komunijos. Išpažintį atlikti leistina, tačiau išrišimas neduodamas. Ankstesniu sprendimu dar būdavo siūloma šeimoje gyventi kaip broliui ir seseriai, - kad galėtų pilnai dalyvauti sakramentiniame gyvenime. (Kiekvienas katalikas turėtų žvelgti į savo sąžinę, - ten, kur susitinka Dievas ir žmogus ir kur Dievas ypatingu būdu kiekvienam prabyla).

Popiežius Jonas Paulius II yra įsakmiai pareiškęs, kad nebažnytinėje santuokoje gyvenančių žmonių negalima skaudinti tokiais posakiais, kaip “gyvena nuodėmėje” ir pan.

Pagrindinės santuokos anuliavimo priežastys

• Išsamaus priežasčių sąrašo, dėl kurių bažnytinė santuoka laikoma negaliojančia, nėra, todėl priežastys skirstomos į grupes.




• Viena jų yra susijusi su bent vieno sutuoktinių tikros santuokinės valios trūkumu. Pvz., vienas būsimųjų sutuoktinių jau aiškiai ir konkrečiai planavo toje santuokoje gyventi tik laikinai, arba prieš tuokdamasis jau buvo pasiryžęs atmesti kokį nors esminį santuokos elementą, pvz., vaikų gimdymas ir auginimas.




• Santuoka taip pat anuliuojama, kai vienas iš būsimų sutuoktinių nuslėpė savo tikrą tapatybę arba svarbią asmeninę savybę, kurios žinojimas būtų pakeitęs kito sutuoktinio apsisprendimą tuoktis.




• Dar viena nemaža grupė bažnytinės santuokos anuliavimo priežasčių yra susijusi su sutuoktinio nesugebėjimu prisiimti esminių santuokos pareigų dėl psichinių sutrikimų.




• Retesnė, bet labai rimta santuokos anuliavimo priežastis yra santuokos sudarymas iš prievartos ar didelės baimės.




• Kitos gana lengvai išaiškinamos santuokos negaliojimo priežastys yra kliūtys tuoktis. Pavyzdžiui, anksčiau sudaryta santuoka arba lytinė vieno iš sutuoktinių impotencija.




• Santuoką daro negaliojančia ir jos šventimo formos nepaisymas. Pvz., santuokos sudarymas parapijoje, kuriai nepriklauso nė vienas iš sutuoktinių, o sutuokiantis kunigas nebuvo gavęs įgaliojimo.




• Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia tik dėl tų priežasčių, kurios egzistavo jau santuokos sudarymo metu (nors galėjo būti ir nežinomos), o ne tos, kurios atsirado vėliau.




• Bažnyčioje negalima tuoktis su įvaikiu, nelaiminama santuoka ir tarp įvaikių, nors šie nėra susiję kraujo giminystės ryšiais.




• Neseniai bažnytinėje teisėje įsitvirtino su humanistine psichologija susiję teiginiai. Pavyzdžiui, vienas iš galimų santuokos anuliavimo punktų yra ne visiškas atsidavimas santuokai, nepakankamas pasirengimas santuokai, nesugebėjimas įsipareigoti, psichologinis nebrandumas.




• Vienas iš esminių tribunolo uždavinių - pamėginti sutaikyti poras - dažniausiai lieka neįgyvendintas, nes žmonės tuo metu jau būna sukūrę kitas šeimas.

protestantų Bažnyčios pripažįsta civilines skyrybas; stačiatikiai pripažįsta, kad santuoka gali žlugti ir leidžia antrą kartą sudaryti bažnytinę santuoką. Katalikų skyrybų statistika visur maždaug tokia pat, kaip ir kitų konfesijų tikinčiųjų (antrųjų santuokų skyrybų rodiklis būna bent 10 procentų didesnis negu pirmųjų).