Retas iš tų, kurių vaikystė praėjo sovietmečiu (turiu galvoje ne pokario vaikus, o vėlesnę, 6-9 dešimtmečių kartą), galėtų pasakyti, kad neturėjo to, ką turėjo, pavyzdžiui, amerikiečiai. Mes to nežinojome ir apie tai negalvojome. Neturėjome su kuo lygintis. Visi daugmaž buvo lygūs - visi, išskyrus sovietinės nomenklatūros atstovus, nieko ypatinga neturėjo. Nomenklatūros gyvenimas buvo įslaptintas, neafišuojamas, tad blankiai tegalėjome įsivaizduoti, kaip ji gyvena, todėl ir nesukdavome dėl to galvos. Dabar yra daugiau įtampos, vaikams kyla daugiau grėsmių. Mokykloje vieni vaikai puikuojasi naujausiais telefonais, rūbais su garsių firmų ženklais. Kiti to neturi. Tai juos slegia. Vaikai augdami turėtų įsitvirtinti šiame pasaulyje. Pirmiausia to mokomasi iš tėvų, vėliau - stebint aplinkinius.
Vaikai visada tarpusavyje konkuruodavo ir dabar konkuruoja. Jie nenori jaustis blogesni už kitus. Vieniems vaikams puikuojantis prieš kitus tėvų turtu ir finansinėmis galimybėmis, kitiems iš tiesų gali kilti pojūtis, kad tas, kuris tokių daiktų neturi, yra menkesnis. Toks vaikas gali pasijusti nevisavertis, pradėti kaltinti tėvus, nes jį nepakeliamai slegia nevisavertiškumas. Vaikas ieško taikinio savo pykčiui nukreipti, tad gali tapti agresyvus, agresija jam atrodo geriausia gynyba. Nevisavertiškumo būsena gali paskatinti vaiką vagiliauti, suburti didesnę grupę tokių pat „nuskriaustųjų", nes šitaip lengviau kovoti. Kita vertus, dažnai atsitinka ir taip: turtingesni vaikai perka draugystę - už atliktas paslaugas dalija daiktus, pinigus.
Nepritekliai tampa svarbu tada, kai vaikai turi su kuo lygintis, juoba jei turintys daugiau tai pabrėžia, puikuojasi. Galbūt tai pagrindinis šių dienų vaikų skiriamasis bruožas. O kartų konfliktai - amžina tema. Mūsų tėvai nesuprato mūsų rengimosi stiliaus, mes - savo vaikų ir taip toliau. Bendraujant skirtingų kartų atstovams, apskritai bendraujant, visada praverčia tolerancija, pagarba ir supratimas.
Vaikui vien jau suvokimas, kad jis taps mokiniu, lankys mokyklą, kelia stresą, negana to - jo laukia ir kitokie išbandymai: be mamos ar tėvo pagalbos išsikovoti vietą po saule.
Vaikui mokyklos pradžia - tai nauja krizė. Prasideda tikrasis pasaulio, kuriame visi svetimi, pažinimo procesas. Visus tuos modelius, kuriuos susikūrė bendraudamas su tėvais, vaikas atsineša j mokyklą ir mėgina juos pritaikyti platesniame pasaulyje. Tam prireikia nemažai pastangų. Vaikas pats turi išsikovoti vietą naujame kolektyve. Ant kurio klasės hierarchijos laiptelio jis užlips, nuo to priklausys, kaip jis jausis mokykloje ne vienerius metus. Labai svarbus ir mokytojų vaidmuo: yra skirtumas, ar jie padeda vaikams įsitvirtinti, ypač tiems, kuriems sekasi sunkiau, ar prisideda gniuždant mažą asmenybę.
