Persileidimas - didelė psichologinė trauma. Tai netektis be pabaigos. Suaugusio žmogaus psichologijai būdinga tęstinumo ir pastovumo poreikis. Tęstinumo poreikis simboliškai įgyvendinamas per vaikus. Tėvai gimdo vaikus ne vien tam, kad pratęstų giminę, bet ir tam, kad jaustų tam tikrą vielinį pastovumą ir tęstinumą. Vaikas tėvams psichologiškai yra jų pačių dalis, tęsinys. Ypač didelė trauma patiriama tada, kai miršta vaikas. Tuomet kažkas sustingsta, baigiasi. Tėvų mirtis išgyvenama lengviau, nes tėvai yra tai, kas yra iš mūsų praeities, o vaikai tiesia kelius į ateitį. Labai dažnai atsitinka taip, kad po vaiko mirties tėvai išsiskiria. Nutrūkus tęstinumui, prarandamas pastovumas, o žmogus juk nuolat ieško objekto, kuris sukurtų pastovumo jauseną. Abiejų tėvų būklė tampa nestabili, staiga jie nustoja buvę saugia priebėga vienas kitam — nebėra prie ko prisirišti ir patirti saugumą. Todėl jie nusigręžia vienas nuo kito, palieka vienas kitą. Persileidimas, juolab motinai, yra labai didelė trauma, tai prilygsta vaiko netekčiai. Aplinkiniai turėtų tai suvokti. Raginimai į šią tragediją nekreipti dėmesio žmogų stumia į dar didesnę duobę. Mes turime susitaikyti su moters jausmais ir sukurti netekti patyrusiam žmogui saugų pamatą, kad jis galėtų patirti taip jam reikalingą saugumą. Taip atsitikus moteriai nė kiek ne lengviau, nei praradus jau gimusį vaiką. Dar skaudžiau, jei jos netektį artimieji nuvertina, jei palieka ją kentėti vieną.
