Dėl savo cheminės sudėties voratinklinis šilkas net būdamas labai plonas sugeba atlaikyti didelį apkrovą. Kaip ir daugelis baltyminių medžiagų, voratinklinis šilkas gamtoje turėtų gana greitai suirti. Bakterijos ir pelėsiniai grybai sugeba greitai suskaidyti baltymines medžiagas. Tačiau dažnai galime pastebėti, kad voratinkliai išsilaiko nesuirę mėnesius ar net metus. Voratinklinis šilkas yra specialiai paruošiamas ir impregnuojamas įvairiomis cheminėmis medžiagomis. Vienos iš jame esančių cheminių medžiagų yra druskos. Skylant kalio hidrofosfatui apie šilko giją susidaro rūgšti terpė, kuri neleidžia ten daugintis bakterijoms ir grybams. Tačiau rūgščioje terpėje šilkas gali susitraukti ir prarastai savo struktūrą. Tam, kad tai neįvyktų, baltymai yra "išsūdomi" kalio nitratu, kuris fiksuoja šilko struktūrą. Grobiui gaudyti tinka tik drėgnas voratinklis. Norint palaikyti drėgną šilką jis yra apgaubiamas plonu gerai vandenį sugeriančiu ir išlaikančiu angliavandenių sluoksniu. Šios medžiagos net ir sausame ore gali absorbuoti vandens molekules ir taip išlaiko šilko drėgnumą ir funkcionalumą.

Šilkas šilkui nelygu. Tai, kas žmogui atrodo paprasta voratinklinė gija, yra labai sudėtingas darinys. Žiūrint į šilką per mikroskopą galima pastebėti, kad kiekviena gija yra sudaryta iš dviejų atskirų storesnių gijų, apsuptų bendra šilko mase. Gijos yra dvi, nes jas išskiria dvi verpiamosios karputės, o jau išorėje jos yra sujungiamos į vieną kompleksą, kuris atrodo kaip viena gija.