Veiksniai, lemiantys klinikinę kraujo grupių (ypač perpilant kraują) svarbą, yra šie:
1. aloantikūnų prieš eritrocitų antigenus dažnis ir jų koncentracija;
2. eritrocitų antigenų, prieš kuriuos nukreipti šie antikūnai, dažnis (paplitimas);
3. antikūnų prieš eritrocitų antigenus klasė, poklasiai, antikūnų gebėjimas aktyvintį komplimentą, pereiti placentą ir kiti veiksniai.

Kraujo grupių išskyrimas remiasi dviem molekulių grupėmis:
• raudonųjų kraujo kūnelių paviršiuje yra atitinkamų baltymų, vadinamųjų antigenų;
• kraujo plazmoje yra atitinkamų antikūnais vadinamų baltymų. Pagal dviejų tam tikrų antikūnų (A ir B) ant raudonųjų kraujo kūnelių buvimą išskiriamos 4 kraujo grupės – A, B, AB, O. Sumaišius skirtingų kraujo grupių kraują, įvyksta raudonųjų kraujo kūnelių sulipimas (antigeno ir antikūno sąveika).

Kraujo tipas, pagrįstas paveldėtomis jo ypatybėmis. Nustatoma pagal 2 sistemas: ABO ir rezus.
ABO sistema pagrįsta antigenų (agliutinogenų) buvimu eritrocituose ir antikūnų (agliutininų) – kraujo serume. Jei agliutinogenų nėra, nulinė arba pirma; jei A agliutinogenų – A, arba antra; jei B – B, arba trečia; jei A ir B – AB, arba ketvirta.
Nustatoma maišant tiriamojo kraują su O(I), A(II) ir B(III) grupių kraujo serumais. Jų po lašą užlašinama skyrium ant baltos lentelės. Į kiekvieną lašą įlašinama tiriamojo kraujo. Po kelių minučių dviejuose lašuose gali įvykti agliutinacijos (antigenų sulipimo ir tirpimo) reakcija: lašai pasidaro smulkiai grūdėti. Agliutinaciją sukelia kraujo serume esantys antikūnai – agliutininai, kai pažeidžiamas natūralus jų santykis su antigenais.
A(II) antigenus sulipdo ir ištirpdo α, B(III) – β (agliutininai). Jei reakcija įvyksta O(I) ir B(III) serume, tiriamojo A(II), jei O(I) ir A(II) – B(III), o jei neįvyksta – O(I).