Temperatūra Veneros paviršiuje siekia 430 °C! Taip yra dėl stipraus šiltnamio reiškinio, kuriam atsirasti Veneros atmosfera labai tinkama (CO2, H2O, SO2 molekulės smarkiai sugeria infraraudonąją spinduliuote). Dėl atmosferos cirkuliacijos paviršiaus temperatūra beveik nepriklauso nuo platumos bei paros meto. Sezoninių kitimų Veneroje nėra, nes jos sukimosi ašis nėra pakrypusi į orbitos plokštumą. Kylant nuo paviršiaus aukštyn temperatūra greitai krinta ir 90-100 km aukštyje pasiekia minimumą - minus 100 °C. Termosferoje, kur dujų tankis visiškai mažas, temperatūra vėl stipriai kyla. 140-150 km aukštyje aptinkama didžiausia elektronų koncentracija. Kadangi Veneros negaubia magnetinis laukas, Saulės vėjo įtaką tiesiogiai patiria jos atmosfera. Saulės vėjas suspaudžia jonosferą dieninėje planetos pusėje ir ištempia ją, kaip kometos uodegą, naktinėje pusėje. Kartu jonosfera sutrikdo Saulės vėją, aplink ją magnetinis laukas darosi stipresnis negu tarpplanetinėje erdvėje.

Karščiausia Saulės sistemos planeta yra Venera. Ji beveik tokio dydžio kaip Žemė. Tiršta, daugiausiai iš anglies dioksido (CO2) sudaryta atmosfera, gaubianti Venerą, sukuria šiltnamio efektą (Saulės spinduliai patenka, bet negali išeiti). Dėl to, jos paviršiaus temperatūra yra labai aukšta: apie 462 ˚C ( apie 736 K), o slėgis 100 kartų didesnis negu Žemėje jūros lygyje. Ji žymiai karštesnė už Merkurijų - arčiausiai Saulės esančią planetą. Kadangi Merkurijus neturi atmosferos, todėl Saulės spindulių nesulaiko.
Per ilgas dienas ir naktis temperatūra Veneroje mažai tekinta. Esant tokiam karščiui, vandens Veneroje negali būti: lydosi švinas, alavas, cinkas, jau nekalbant apie gležnas baltymų molekules.
Veneros debesys skiriasi nuo Žemės debesų. Tai storas rūkas, kurį sudaro daugiausiai 80% sieros rūgšties lašeliai su įvairių kitų junginių priemaišomis. Tas rūkas niekuomet neišsisklaido, todėl Saulės ir žvaigždžių nuo Veneros paviršiaus niekuomet nematyti, ten nežmoniškai karšta ir sausa.