Viduramžiais laipsniškai formavosi viena iš specifinių vidurio luomų grandžių – riterių bendruomenės. Pradžioje riterio idealas nebuvo labai kilnus, kadangi jį buvo apėmusi „nenumaldomos kovos dvasia“ : didikų šeimos kovojo viena su kita, vasalai pešėsi su savo ponais, patys drąsiausieji kariūnai taikėsi į vienuolynų ir Bažnyčių turtą.
Nuolatinės tarpusavio kovos, paįvairintos medžioklėmis, buvo paremtos fizine jėga ir ištverme, kuri tapo savita atsvara riterių dvasiniams interesams. Riteriai „žavėjosi kūno stiprumu, stebėjosi baisių aistrų išsiveržimu, o ramų apsvarstymą, susilaikymą, apdairumą laikė bailumu".
Nuo XI a. Bažnyčia riteriams suteikia ypatingo dvasingumo aureolę: savo ginklais jie turėjo paspartinti Dievo karalystės įsitvirtinimą. Tokia tarnystė buvo glaudžiai siejama su šventojo karo idėja, kuri realiai skleidėsi Kryžiaus žygių metu. Bažnyčia, netoleruodama riterių žiaurumo, buvo priversta keisti krikščionio riterio idealą, kuriam atstovavo riteriai-vienuoliai. Riterių luomo suartinimas su Bažnyčia tapo akstinu XII a. steigti rite- riterių-vienuolių ordiną. 1118 m. Šampanės riteriai, vadovaujami Hugono Pajensiečio, Jeruzalėje, name prie Saliamono šventyklos, įkūrė tamplierių ordiną. Tenka pastebėti, jog bažnytiniai riterių ordinai ir kryžiaus žygiai keitė Vakarų Europos civilizaciją: gludino kaimo žmonių ir besikuriančių miestelėnų krikščioniškąsias vertybes bei papročius, skatino scholastinę teologiją, filosofiją, mokslus ir menus. Laipsniškai formavosi riterių kultūra su specifine savo literatūra. Riterių literatūra dažniausiai buvo kuriama vietinėmis kalbomis, nes nedaugelis jų mokėjo lotynų kalbą. Riterių kultūra atskleidė ne tik visuomenės narių statusą, titulus, bet ir riterių ugdymo ypatumus. Pradžioje titulą reikėjo asmeniškai pelnyti, o vėliau jis tapo paveldimas. Riteris, nors priklausė šeimai, giminei ir bendruomenei su visomis jį lydėjusiomis tradicijomis, turėjo ir specifinius elgsenos bruožus, kurie atitiko jo socialinį vaidmenį. „Būti savimi riteriui reiškė vaidinti kilmingo ordo (socialinio sluoksnio, luomo) reprezentantą“ . Tokią reprezentanto charakteristiką apibūdina ir jo ugdymo programą. Riterių ugdymas buvo gan ilgas ir savitas procesas. Iki septynerių metų būsimasis riteris buvo ugdomas tėvo pilyje, prižiūrint motinai ir samdytai tarnaitei. Nuo septynerių iki keturiolikos metų jį išsiųsdavo tarnauti į siuzereno pilį ir įsigyti riteriškų žinių bei manierų. Nuo keturiolikos metų jaunuolis tapdavo siuzereno ginklanešiu. Tuo laiku jis buvo mokomas karo amato ir riteriškų papročių. Prieš įšventinant į tikruosius riterius, jaunuolis privalėjo įsisavinti septynias riteriškas dorybes, būtent: jodinėjimu, plaukimu, gebėjimu naudotis ietimi, skydu ir kalaviju, fechtavimusi, medžiojimu, lošimu šachmatais, eilių kūrimu ir jų atlikimu, pritariant muzikos instrumentu. Riterio garbės kodeksas rėmėsi tokiomis moralinėmis vertybėmis, kaip sąžiningumas, ištikimybė, kuklumas, galantiškumas, dvasios tvirtybė. „Kodeksas įpareigojo riterį ginti Bažnyčią, padėti silpniesiems, gerbti moteris, mylėti tėvynę, paklusti savo valdovui, kovoti su kitatikiais, laikytis tiesos ir teisingumo principų, tesėti savo žodį“. Įšventinimas į riterius buvo apgaubtas religinių simbolių ir siejamas su iškilmingomis ceremonijomis, kurios nuo XII a. buvo siejamos su riteriška kilme.

atsakė prieš 6 mėnesius

Irenak