JAV nacionalinis sveikatos institutas (National Institute of Health) net nutarė bet kokį antsvorį laikyti liga: kiekvienas kg viršaus, vis tiek, 5 ar 50, kenkiąs sveikatai ir geriau esą jo atsikratyti.
Tačiau ši diagnozė dėl daugelio priežasčių abejotina ir veikiausiai klaidinga. Pirmiausia ji, žinoma, labai priklauso nuo to, kur baigiasi normalus svoris ir prasideda antsvoris, o tai visiškai neaišku. Antai idealusis svoris („geidžiamasis svoris"; matyt, tai kūno svoris, leidžiantis tikėtis ilgiausio gyvenimo), kuriuo remdamiesi amerikiečių gydytojai diagnozuoja antsvorį, per pastaruosius 30 metų padidėjo bent keliais kilogramais; net ir vadinamoji Brigitos formulė „ūgis minus 100 minus 10%" (vyrams) ir „ūgis minus 100 minus 15%" (moterims) pernelyg viską suprastina. Juk idealiam svoriui turi reikšmės ne tik ūgis ir lytis, bet dar daug kitų veiksnių - amžius, paveldėjimas, medžiagų apykaitos ypatumai, ir jei atsižvelgsime į visus tuos papildomus duomenis, tai galimo idealiojo svorio ribos tiek išsiplės, pvz, 158 cm ūgio moteriai - maždaug tarp 51 ir 67 kilogramų, kad nebebus prasmės jomis remtis. Bet ir be tų apibrėžimo bei matavimo keblumų diagnozę „antsvoris = liga" derėtų „kaip apgailėtiną klaidinančią informaciją išmesti į didįjį gydytojų klaidų šiukšlyną".
Kai kada dėl to neteisingai vertinama ir antsvorio įtaka ligoms: nutukėliai dažniau nei kiti žmonės serga diabetu, vėžiu, artritu, da¬niau skundžiasi padidėjusiu kraujospūdžiu, kitais širdies ir kraujotakos negalavimais, taigi dėl visų tų negerovių apkaltinamas antsvoris.
Bet tokia išvada gali būti ir klaidinga. Juk nors yra nustatyta, kad nuplikusių vyrų pajamos didesnės negu tų, kurie plikės neturi, vis dėlto nemanome, kad nusiskutus galvą plikai pajamos padidės (arba kad dėl pilnos piniginės slenka plaukai). Veikiau tiek pajamos, tiek šukuosenos tankumas priklauso nuo trečio kintamojo dydžio, būtent nuo žmogaus amžiaus (senstant galvos plaukų paprastai mažėja, o pajamos auga). Taip ir sergamumas didėjant kūno svoriui gali bent iš dalies priklausyti nuo trečios bendros priežasties. Pavyzdžiui, jau seniai žinoma, kad antsvoris būdingesnis žemesniesiems socialiniams sluoksniams, o kadangi mažesnio išsilavinimo žmonės daugiau ir rūko, tai dėl teigiamos antsvorio ir vėžio koreliacijos gali būti kaltas anaiptol ne antsvoris. Gal ir vienas, ir kitas priklauso nuo trečio veiksnio - socialinės padėties. Taigi nutukęs rūkalius, pasiryžęs mažiau valgyti, kad išvengtų vėžio, tiek teturi sėkmės galimybių kaip ir mažai algos gaunantis tarnautojas, kuris sumanytų nusiskusti galvos plaukus, tikėdamasis taip padidinti savo pajamas.
Tačiau net ir tiesioginė antsvorio ir sergamumo koreliacija anaiptol nėra tokia aiški, kaip mus tikina ponios ir ponai iš JAV nacionalinio sveikatos instituto. Ir šiuo klausimu, kaip kad dažnai esti, vos tik paskelbiama kokia nors studija, įrodinėjanti antsvorio ryšį su kitomis ligomis, beveik visada pasirodo ir kita, skelbianti priešingus rezultatus. Antai, pasak Vokietijos sergamumo ir mirštamumo statistikos, žmonės, turintys nedidelį antsvorį, rečiau negu liesieji suserga skrandžio arba dvylikapirštės žarnos opa, be to, jie rečiau žudosi.
Gordonas (Gordon) ir Doilis (Doyle; 1988) net nustatė, kad vyrai, turintys 10 kg antsvorio gyvena ne trumpiau, bet ilgiau už savo vienmečius, kurių svoris „idealus". O jei tikėsime rezultatais, kuriuos kitais tyrimais gavo Niujorko Rokfelerio universiteto mokslininkai, būtent kad lieknėjimas daugiausia sveikatos prideda tiems nutukėliams, kurių riebalinio audinio ląstelės nenormalios, o antsvorio turintiems žmonėms, kurių tos ląstelės normalios, kūno masės mažinimas gali net pakenkti, tai čia jau turime ne tik koreliaciją, bet ir priežastinį ryšį.
TTad „kol įrodymai, jog truputis lašinių labai kenkia sveikatai, netvirti, o kai antsvoris nedidelis - tik įsikalbėti" (Skrabanek ir McCor- mick), tegu nė vienas dručkis dėl to nesikremta. Bet aišku viskam yra ribos :)
