Iš dalies taip. Senas žmogus labai dažnai prisimena praeitį ir vaikystę. Važiuoja į seniai lankytas vaikystės vietas, ieško brangių jam vietų. Šie du amžiaus tarpsniai panašūs tuo, kad gyvenama vaikyste, tik skirtingai: vaikas gyvena jos realybe, senas žmogus - jos prisiminimais. Laiko transformacija būdinga ir vaikams, ir seneliams. Vaikas gyvena čia ir dabar - praeities ir ateities jam nėra, senam žmogui ateitis jau nebeįdomi. Pagal laiko suvokimą, fantazijas vaikai ir seneliai panašūs. Animacinių filmų žiūrėjimas, ypač vaikystės filmukų, nereiškia nieko kita - tik grįžimą mintimis ir svajonėmis į praeitį. Mes mėgstame idealizuoti praeitį, senatvė - puikiai tam tinkamas metas. Netgi tie, kurie dar nesame seni, mėgstame žiūrėti gerus sovietinių laikų animacinius filmukus, nors kartais juose gėrio ir su žiburiu nerastum. Tačiau taip mes grįžtame į tuos laikus, į vaikystę.
