Draugystė baigiasi dėl įvairių priežasčių - fizinio, dvasinio nutolimo, o kartais su draugais elgiamasi taip, tarsi tyčia siekiant atstumti. Atšalus santykiams, susiaurėjus draugų ratui, linkstama dangstytis tokiais žodžiais: „Turiu labai daug darbo, tad natūralu - kai kurios draugystės nutrūko." Teisinimasis neva stinga laiko - tai raminimasis, kai kuriais atvejais - gynyba vengiant liūdesio, kitų jausmų, lydinčių išsiskyrimą su draugais. Bet kuris išsiskyrimas, netektis mus paveikia, mes nesame tam abejingi, tik bandome vienokiais ar kitokiais būdais reaguoti į tai - vieni neigia, kiti susiranda naujų draugų, treti pasirenka kitas „priklausomybes", bendravimą su draugais mėgina keisti kitais užsiėmimais. Žinoma, išsiskyrimas nėra draugo mirtis, vis dėlto - tai gerokai sukrečiantis mus įvykis.

Gyvenimiška tiesa yra tokia: nuo pat gimimo mes ieškome žmogaus, prie kurio galėtume „prisirišti". Tai — pagrindinis mūsų motyvas gyventi. Stebint ir analizuojant išsiaiškinta: iš tiesų svarbiausia mums yra susisaistyti, rasti artimą žmogų. Pirmasis susisaistymo objektas yra motina. Nuo to viskas ir prasideda. Mokslininkai pateikia puikių šio teiginio įrodymų. Po ilgų žmogaus psichikos tyrinėjimų nustatyta: jei vaikystėje netenkama motinos, vaiko raida smarkiai keičiasi - užaugęs jis būna bent kiek kitoks nei kiti žmonės, dažniau liūdi, kartais pyksta, yra pesimistas. Todėl, kai prarandame žmones, kurie mums buvo svarbūs, su kuriais galėjome būti atviri, nuoširdūs, saugūs, - savaime suprantama, mes išgyvename. Nė vienas nėra abejingas draugų netekčiai.