Audras sukelia judančios skirtingai įšilusios oro masės. Stiprios audros metu (vėtros, uragano metu) didžiulės oro masės yra susiurbiamos link audros centro ir keliauja kartu su audra. Vėtra orą susiurbia iš apylinkinių vietovių tarsi su siurbliu ir išmeta į viršų į atmosferą tarsi per kaminą. Nuo „oro išsiurbimo“ apylinkinėse vietovėse krenta oro slėgis. Būtent šis slėgio kritimas ir suteikia pojūtį, vadinamą „tyla prieš audrą“.
Žmogus, kaip ir kiti gyvūnai, turi labai įvairių aplinkos sensorių – regėjimo, lytėjimo, skonio ir t.t. pojūčius. Žmogus taip pat gali jausti ir slėgio pasikeitimus, nors ir neturi kažkokio specialaus „oro slėgio organo“. Pasikeitusį (sumažėjusį) oro slėgį žmogus, kaip ir kiti gyvūnai, jaučia ir supranta kaip kylantį nerimą, pojūtį, kad „kažkas vyksta“ ar „kažkas tuoj įvyks“. Prisipažinsiu, kad nežinau kaip tiksliai veikia besikeičiančio oro slėgio mechanizmas žmonių ir gyvūnų organizmuose, spėju, kad žmogus oro slėgį matuoja ausimi. Kadangi gyvūnai neturi aukšto lygio intelekto, jie labiau pasiklaiuja instinktais, todėl krentantį oro slėgį pajaučia geriau, nei žmogus. Paukščiai nutyla, nutupia, slepiasi lizduose. Gyvūnija slepiasi nuo artėjančios audros.
Reikia pastebėti, kad „tyla“ būna ne prieš kiekvieną audrą. Kartais audra artėja nuosekliai palengva, vėjas su lietumi ar be jo stiprėja tolygiai. Tokiu atveju slėgis krinta labai palengva ir žmogus lėtai krintančio oro slėgio nejaučia. „Tyla prieš audrą“ labiausiai juntama prieš tokią audrą, kuri artėja ir užklumpa greitai ir nuožmiai, kai slėgis krinta labai staigiai, vos per kelias valandas ar netgi minutes nukrenta labai žemai. Kartais būna ir „tyla prieš audrą be audros“, jei vėtra pasuka kita kryptimi. Gamtos stichijas valdantys procesai labai sudėtingi, klimatą veikiančios jėgos priklauso nuo daugybės parametrų, kuriuos labai sunku išmatuoti ir nustatyti kaip jie keisis ateityje. Kuria kryptimi po kelių dienų ar valandų pasuks vėtra dažnai meteorologams būna sunku pasakyti.
