Vienatvė - kankinanti bausmė ar svaiginantis malonumas?
Vienatvė – tai periodas, būtinas įvertinti savo gyvenimą, palyginti praeitį su dabartimi, suprasti padarytas klaidas ir įgytą patirtį, pakelti savigarbos jausmą, planuoti ateitį.
Jeigu kas nors nepasisekė, jeigu ilgai esi blogos nuotaikos, jeigu likimas suduoda stiprų smūgį į paširdį, pirma, ką reikia padaryti, - išsiaiškinti su savimi: ko iš tikrųjų nori? kada? ar to reikia ? Juk dažnai žmogui neužtenka laiko sau, jį atiduodam kitiems, pamiršdami save. Dažnai tempiam svetimus lagaminus ir dar sugebam jausti kaltę, kad turim tik dvi rankas! Todėl nereikia bijoti vienatvės - tai susitikimas su pačiu geriausiu žmogumi (su savimi).
Reikia išmokti priimti vienatvę ne kaip bausmę, o kaip Likimo siunčiamą galimybę!
Kažkur skaičiau pasakymą, kuris man patiko. Atmintinai jo neprisimenu, bet šio pasakymo prasmė tokia: kadaise iš milijardo spermatozoidų tik vienas buvo atkaklus – ir gimei tu. Gamta norėjo, kad tu atsirastum, nes esi pasauliui reikalingas. Tu turi prigimtinę teisę būti laimingas ir nereikia savęs kankinti prasimanymais, jog esi niekam nereikalingas.
Vienetvė dažnai suvokiama kaip negatyvus ir žalingas reiškinys, kurio būtina vengti. Žmonių sąmonėje ji tapo liga. Bet Vakarų mokslininkai pastebėjo įdomią tendenciją: kuo mažesnė galimybė žmogui pabūti tyloje, ramybėje, vienatvėje, tuo labiau jis to trokšta. Psichologai pažymi, kad dvasiškai turtingas žmogus ramiai pakelia vienatvę ir nenori jos atiduoti į bet kokias rankas. Ezoterikai teigia: kiekvienas, jei jam to reikia, atranda sau porą. Kenčiantieji dėl vienatvės tikriausiai patys nori kentėti (vienatvės kančios kelia pagarbą). Vienišiai veikiausiai patenkinti savo gyvenimu, bet nenori to pripažinti. Juk pas mus įprasta būti ištekėjusiai ar vedusiam ir gailėtis tų, kuriems “nepasisekė”.
Vienatvė – visada pasirinkimo dalykas. Mes pasirenkame laiką, kai norime būti su kitais ir kai to nenorime. Kartais nusprendžiame pasilikti vieni, kad susikauptume, kad “atsiribotume nuo viso to”. Bet jei pradedame pernelyg ilgam atsiriboti nuo kitų, reikia susimąstyti apie tai, kokios mūsų vienatvės priežastys.
Galbūt bijome rizikuoti ir parodyti žmonėms savo jautrias sielas. O gal manome, kad tikrai nepatiksime žmonėms, kai jie mus pažins.
Vieniems žmonėms vienatvė didelis malonumas, o kitiems kančia. Tai priklauso nuo paties žmogaus.
Aš manau , jog kas per daug, tas nesveika: reikia ir ramybės, ir vienatvės.
