Žalios daržovės, riešutai, šviežias pienas, mineralinis vanduo ir džiovinti vaisiai savaime nėra nei sveikesni, nei maistingesni už kokakolą, Makdonaldo mėsainius arba sintetinius vitaminus. Mūsų organizmo ląstelės, tie paskutiniai mūsų virškinimo grandinės nareliai, kurie valgį paverčia energija, riebalais arba raumenimis, neatpažįsta maisto medžiagų šaltinio ir neatskiria, ar tos medžiagos sintetinės, ar gamtinės kilmės. Ir kitiems milžiniško chemijos fabriko, vadinamo žmogaus kūnu, padaliniams iš esmės vis tiek, iš kur kilusios medžiagos, skirtos panaudoti arba perdirbti tame fabrike.

Mažiausiai reikšmės maisto produktų kokybei turi jų perdirbimo laipsnis. Daug svarbiau, anot Vokietijos mitybos draugijos, kiek ir kokių maisto medžiagų juose yra. Taip pat higieniniai ir toksikologiniai aspektai, kuriuos linkę ignoruoti natūralaus maisto fanatikai. Juk kenksmingų medžiagų, bakterijų, visokiausių atliekų ir nuodų nestinga ne tik apdorotuose, bet ir natūraliuose maisto produktuose; pastaruosiuose, kaip antai nepasterizuotame piene arba tik ką nuskintuose riešutuose, dažnai to gero netgi daugiau, todėl nei vien sveikatingumą nei vien maistingumo argumentais negalima pagrįsti natūralios mitybos vertės.